ką atsimenate iš vaikytės?

Prisimenu,kaip visas burys kaimynu vaiku eidavom i valgykla valgyti,nes tevai dirbdavo pamainomis. Kokie skanus budavo ledai,aplieti sirupu ir uztarkuoti sokoladu... Kaip tarp medziu risdavom virves ir statydavom palapines is uztiesalu... Kaip vasara laistydavomes vandeniu is buteliu,o ziema ant musu kalno pasidarydavom tramplina,kad net ir uzpakalius skaudedavo nuo roguciu
Smagiausia budavo keliones i kaima pas mociute. Vaziuodavom i Druskininkus autobusu,o is ten traukiniu i kaima. Kol laukdavom traukinio,visada eidavom i stoties kavine,skaniausiu keptu desreliu valgyti... Tada dar traukiniuose budavo palydoves,visos buvo mano drauges. Didziaja dali keliones praleisdavau kajutej pas palydove,(kiek dabar atsimenu,tai turbut visos jos buvo rusakalbes)nors dar nejau i mokykla,puikiai kalbejau rusiskai,gaudavau visokiu skanestu.
Buvau labai savarankiska,viena eidavau i zaislu parduotuve ar i knygyna,spalvinimo knyguciu pirkti. I mokykla rugsejo 1-aja viena eidavau ir dar kaimynu vaikus nuvesdavau,kuriu tevai dirbdavo.
Anksciausias prisiminimas is darzelio,ne gal is lopselio,kai dar nelabai zmoniu kalba kalbejau. Atsimenu sedziu prie vakarienes stalo,kazkokia kose valgau. Matau,kad mama atejus laukia,o as apsimetu kad labai skani ta kose ir neskubu visai namo. Kai likau paskutine is vaiku,mama neiskente ir atejo manes. Pradejau verkti,nes sedejau su pilnom kelnem. Teko mamai nesti mane i prausykla ir velai namo gryzom,ilgai dar verkiau paskui.
Prisiminimu daug,sunku kazka isskirti. Daug cia aprasytu jau yra,nesinori kartotis. Gaila,kad vaikyste prabego taip greitai...

tos supynes.. apvalios,ratu kur sukdavomes iki nuprotejimo.. dieve puse dienos ant ju,pasikeisdami.. kaip nebudavo bloga dabar negaliu ne rato.. "issaugta" vaikyste issinesa visus malonumus

ir dar atsimenu filma: Kapitono Granto vaikai

"Kapitono Granto beieškant "nelabai patiko . Labiau patiko " Fanfanas Tulpė "senojo pastatymo ir " Kapitonas Tenkešas"

O man dar patiko "funtikas", filmukas toks.

O dar tas "gaublys", ne vienas buvo nuo jo nukritęs. O dar tie metaliniai kilimų dulkinimo "agregatai". Kasdien karstydavomės, sėdėdavome ant viršaus, viena populiariausių žaidimo vietų.

Dar pamenu tuos laikus, kai Nidoje nebuvo tų gražių vejų prie namų. Vien darželiai ir daržai vietinių gyventojų, sodai, slyvos, vyšnios ir kt. Šernai vis išknisdavo. 18.00 signalas - atvažiuoja šiukšlinė, visi stovi su kibirais, laukia, kaimynas kaimyno paprašo išmesti. Konteinerių tai nebuvo.

Pas mus krepsinio aikstele ziema uzliedavo ir viso rajono vaikai rinkdavosi su paciuzomis

Va va, aš Kapitoną Tenkešą buvau iš Torentų parsisiuntus.

Man keista , kad save atsimenat nuo vienerių metų. gal todėl , kad aš save atsimenu tik nuo kokių 7 metų.
kas buvo iki to , tai tik papasakota tėvų ir artimųjų
Mirus Sniečkui aš girdėjusi kaip tėvai kalbasi apie tai, atėjus tetai skubėjau naujieną apsakyt"Čiečka mirė"
Prisimenu , kad
suvalgę šokoladinį saldainį ir paėmę tą blizgantį popierėlį iš jo pasidarydavome sidabrinį žiedą ;
žaidimus - slėpynes ( gyvenom kaime , buvo sodas , tai bežaidžiant tas slėpynes visos lysvės būdavo numintos) ; kvadratą ; valgomą- nevalgomą ; šokinėjimą per gumą ; klases
žiemą iš miško darbų grižusio tėvuko parvežtą kiškio pyragą ( nors tai buvo papraščiausia batono riekelė , bet tokia visa šalta šalta )
tarybinius multikus- visad verkdavau kai vilkai vydavosi elniuką Eicho
šeštadieniais tėvukas važiuodavo į rajono centrą apsipirkt, kaip mes laukdavom jo grįžtančio. Širdis virpėdavo , kai pamatydavom jį pareinantį su tokiu dideliu čemodanu ( bet ne tuo senovišku , jau naujesniu ) ir kaip laukdavom lauktuvių iš to lagamino . Ypač skanus būdavo toks vyniotinis perteptas tokiu rausvu kremu ir to kremo būdavo tikrai daug( dabar pagalvojus kalorijų bomba) ; dar smėlio juosteles su nemažai riešutu prisimenu
Vaikystė buvo tikrai ivairiaspalvė

Siųstis nesinori , dėl virusų , o internetinio pažiūrėjimo niekur nėra .

dar išlikę prsiminimai iš mokyklos laikų
Pirmoje klasėje juodai nesutarėm su vienu berniuku . na nesutapo mūsų laukai matyt. tai aš suagitavus berniukus jam trukdėm važiuot dviračiu į namus. kaimynė pamačius , kad mes neleidžiam važiuot , pasakė apie tai tėvams
Po pirmos klasės baigimo buvo šventė parke. O ten buvo toks piliakalnis ir prūdas, tai tame prūde maudėmės . nesvarbu , kad neturėjom maudimukų ir oras buvo dar ne toks šiltas
Antroje klasėje tapau moksliuke ir buvau didelė skundikė. ( kai man gėda dabar prieš klasiokus už tokį elgesį) .Per kūno kultūrą stadione radom driežą , visi supuolėm žiūrėt , aš bandžiau jį paimt , o tas išsigandęs spruko iš mano rankų , ir paliko man savo uodegą. kaip lėkė klasiokai pas auklėtoją manęs skust , kad jinai uodegą driežui nutraukė . O mokytoja visus nuramino sakydama " nesijaudinkit , uodega driežiukui ataugs" Va šitą nutikimą visi prisimena iki šiol , nes šią vasarą buvo klasės susitikimas ir jis buvo papasakotas
Žiemą kuno kultūros pamokos budavo lauke ant slidžių , bešliaužant po tą patį parką ; pertraukų metu visi duodavosi ant kitoj kelio pusėj buvusios užšąlusios balos o po to sėdėdavom visi šlapiais užpakaliais ir būdavo gerai ; arba berniukai su sniegu prausdavo mergaites
Uch

Labai gerai pamenu, kai mirė tą dieną L. Brežnevas, visos darželio auklėtojos verkė. Mes, vaikai, klausėm, ko jos verkia, ko čia toks gedulas ir t.t. Kažkaip ryškus epizodas. Dar pamenu kaip darželyje stambi šeimininkutė su tokiu grindų skuduru, kokį turėjo kone kiekvienas būstas, toks murzinos spalvos kaip bulvių maišas, tai gi, ji mušdavo per nugarą su šlapiu skuduru, vaikydavosi vaikus, jei kuris nors per pietų miegą keldavosi į WC. Tos lovos būdavo spintose. Kai reikia miegoti, nuleidžia. Po to vėl pakelia.

Kalbant apie darželius, prisimenu metalines sprandžinines lovas O tp vieną bjaurią šeimininkėlę, kurios visi bijojo ir nemėgo, nes ji numaudavo kelnes ir pastatydavo vaiką be kelnių ant stalo, jei jis nemiegodavo...
O šiaip vaikystės prisiminimai mano geri, turėjom nors ir mažą, bet linksma draugų kompaniją kieme, žaisdavome 9 akmenukus, 12 pagaliukus, rodykles, ali baba ir daugelį kitų žaidimų. Žiemą ir šiaip bjauriu ori statėmės palapines iš dekiu laiptinėse, žodžiu buvo labai smagus ir nerūpestingas gyvenimas iki paauglystės...
Na o mokyklos laiakis, kai dar privalėdavome devėti uniformas, man labai nepatikdavo plauti ir prisisiūti kalnieriukus ir rankogalius Ir dar labai buvo gaila, kad neteko būti pijonieriumi ir ryšėti kaklaraiščio

Aš atsimenu kai mirė Černenka. Per visus kanalus tik tas laidotuves ir rodė. O ten kažkur jo nuotrauka kabo ir jis su daug medalių. Tai mes su sese paėmėm po lapą popieriaus ir jį nupiešėm, tik ne portretą, o visu ūgiu ir medalių net ant kelnių pripiešėm. Močiutė tiesiog padūko, o mes nesupratom kodėl negalima taip piešti. O tėvams buvo juokinga.