kai ~5-6 metų mus darželinukus (man buvo 5, nes 6 ėjau į mokyklą) sodindavo visus vorele ant "puodų" ir visi kakodavom/sysindavom "choru"
Jei apie darželius pradėjot, man irgi išniro toks prisiminimas
kai ~5-6 metų mus darželinukus (man buvo 5, nes 6 ėjau į mokyklą) sodindavo visus vorele ant "puodų" ir visi kakodavom/sysindavom "choru"
aišku aš dėl tam tikrų priežasčių (mama sakė, kad kai buvau dar lopšelį, auklėdavo diržu, jei pridarydavom į kelnes (2-3 m.)) "įsigijau" kompleksą (iki šiol turiu
) kad negalima NIEKO "atsikratyti" iš atsikratymo organų (jei yra pašalinių)
kol per 30 metrų yra gyvybė, tai va, iki šiol turiu šią problemą, o man jau 25, draugam kai papasakoju, jie juokiasi, tai va sako - kodėl tu visų palauki kol visi savo gamtinius reikalus atliks ir tik tada eini, paskutinė (čia viešuose WC) o ir šiaip kol kas iki šiol pūslė kantri, matyt darželio diržo bijo, nes mama pasakojo, kas visada pirmas darbas po lopšelio/darželio - pirmu taikiniu į WC
kai ~5-6 metų mus darželinukus (man buvo 5, nes 6 ėjau į mokyklą) sodindavo visus vorele ant "puodų" ir visi kakodavom/sysindavom "choru"
šokoladinis sviestas
QUOTE(Subjektyvi @ 2011 09 16, 17:14)
Labai gerai pamenu, kai mirė tą dieną L. Brežnevas, visos darželio auklėtojos verkė. Mes, vaikai, klausėm, ko jos verkia, ko čia toks gedulas ir t.t. Kažkaip ryškus epizodas. Dar pamenu kaip darželyje stambi šeimininkutė su tokiu grindų skuduru, kokį turėjo kone kiekvienas būstas, toks murzinos spalvos kaip bulvių maišas, tai gi, ji mušdavo per nugarą su šlapiu skuduru, vaikydavosi vaikus, jei kuris nors per pietų miegą keldavosi į WC. Tos lovos būdavo spintose. Kai reikia miegoti, nuleidžia. Po to vėl pakelia.
Mhm lovos is spintu.Patekau i nomenklaturini darzeli...per tevu izuluma.Nes mes ten nepriklausem.Salia Griskeviciaus "vila",mes vaikai visokiu istoriju prisigalvodavom "kas ten uz tvoros".Berniukai teige,kad kas uzsikars ant tvoros-ta nusaus.Atsimenu,darzelio drauge zydaite emigravo (zydams buvo leidziama isvaziuot i Izraeli)-aukletojos verke "ten gi karas".O mergaite nuosirdziai isreze:mes ten tik trumpai pabusim-paskui i Amerika.Matyt nieks nepaskunde,nes ta seima isvyko.
aš atsimenu daug įvairių dalykų, tiek gerų, tiek blogų. dabar kaip tik į galvą atėjo prisiminimas, kaip su mama buvom pas jos draugus (man tada buvo gal 9, gal 10, nedaugiau) ir ten buvo mano vaikystės draugas. ir mes žaidėme kažkokį žaidimą, kur vienas kitą gaudėm ir jis mane pamenu pagavo ir pabučiavo. aš labai sutrikau, grįžau prie vaišių stalo atsisėdau ir sėdžiu. o mama klausia "ko sėdi kaip pabučiuota"
o šiaip iš vaikystės daug įvairių dalykų pamenu, ir gerų, ir blogų, bet ją priimenu tik su nostalgija, nes galiu drąsiai sakyti - vaiku man būti labai patiko ir visai nenorėjau aš užaugti (nors dabar nesiskundžiu
gal kartais..
)
QUOTE(Cartman @ 2011 09 16, 22:33)
Taip-taip!
As daug ka prisimenu,bet vienas momentas vis neiseina is galvos: Mes persikraustem su tevais i kita buta,paskui tevai pirko naujus baldus. Tevas nesiojakedes,o as is po stalo ziuriu i popieriu(nu labai jau toks kietas buvo,idomus)
QUOTE(due drops @ 2011 09 13, 10:35)
Su tevais daznai eidavom i "Nykstuka" (gaila,kad uzdare),tokios skanios pertrintos vistienos sriubos tikriausiai jau ir nebevalgysiu.
Mane ten kartą nusivedė, ir atsimenu, kad labai labai bijojau. Blioviau ir gal pakėliau skandalą, kad mane iš ten išvestų, o mama sakė, kad man čia turi patikti. Nežinau, ko bijojau, bet važiuodama pro šalį vis prisimindavau kaip košmarišką vietą
O kartą aš svečiavausi pas mamos draugę, kuri turėjo dvi kiek vyresnes už mane dukras. Ir pasakė ji, kad eisim į "Nykštuką". Aš, aišku, pradėjau bliauti ir sakiau, kad labai bijau ten eiti, bet manęs niekas neklausė. Tai aš ten užsidengiau akis, ausis, ir ten taip prasėdėjau viską užsidengus
QUOTE(Auksgalve @ 2011 09 17, 00:17)
ir mes žaidėme kažkokį žaidimą, kur vienas kitą gaudėm ir jis mane pamenu pagavo ir pabučiavo. aš labai sutrikau, grįžau prie vaišių stalo atsisėdau ir sėdžiu.
O paskui mamai, ar bent kam nors pasipasakojot apie tai?
Vienas iš didžiausių traukos ir begalinės nostalgijos objektų Nidoje - buvusi kavinė "Skaitykla" prie fontano, trikampis pastatas didelėmis vitrinomis. Dabar ji prarado savo veidą, ir dėl to labai labai gaila. Pamenu kaip vaikystėje kone kasdien eidavome ten su tėvais, lipdavome mediniais laiptais. Po to kavinė keitė kavinę, po to dar kažkoks baras, bet ilgą laiką gebėjo išsaugoti tą senąją dvasią. O dabar to nėra, naujas beveidis statinys, ir tai kas buvo palaidota amžiams.
Barbiam su motociklu į laukus, senelis veža, aš įsikabinus sėdžiu gale, kažkur pirmokė ar pan.. Gal hektaras, vien bulvėm apsodintas. Senelis duoda į rankas metalinę skardinę, pripilta šiek tiek smirdančio žibalo. Ir einu einu, renku renku kolorado vabalus. Turiu pririnkti pilną skardinę.
Barbiam su motociklu į laukus, senelis veža, aš įsikabinus sėdžiu gale, kažkur pirmokė ar pan.. Gal hektaras, vien bulvėm apsodintas. Senelis duoda į rankas metalinę skardinę, pripilta šiek tiek smirdančio žibalo. Ir einu einu, renku renku kolorado vabalus. Turiu pririnkti pilną skardinę.
Daug nemalonių dalykų prisimenu iš vaikystės - kaip bijodami auklėtojos su diržu bei grasinimais,kad gausim lupti,jei nemiegosim,visa grupė užsikloję galvytes taip ir pratirtėdavom po antklodėm visą pietų miegą,kaip mokykloj pradinukams kairiarankiams(jų tarpe ir man)mokytoja rišdavo kaires rankutes prie kėdės,kad tik ''kaip priklauso'' rašytumėm dešine...Išties nemalonių prisiminimų daugiau,nei malonių.Niekada nenorėčiau grįžti į darželio ar mokyklos laikus.
QUOTE(Knifofija @ 2007 11 18, 15:42)
Ir dar pamenu man buvo kokie 6-7 metai pamačiau kaip mama kompotus deda, užsimaniau ir aš. Priskyniau puslitrinį stiklainį šermukšnių, uždengiau dangtelį, mačiau kaip mama daro. (būdavo tokie plasmasiniai ir užsidėdavo tik pakaitinti. Viskas išėjo labai gerai, negalėjau atsižiūrėt koks gražus mano kompotas. Kai lauke užšąlo, parsinešiau jį į kambarį....... ir vieną naktį (merfio dėsnis) tik babach... pasirodo sprogo mano kompotas. Kambaryje reikėjo remonto, nes lubos buvo gražiais oranžiniais lopinėliais išmargintos.
Man buvo 2,5 kai gimė sesė. Tą dieną, kai ją parsivežė iš ligoninės, mane saugojo krikštomama. Prisimenu, kaip ji buvo apsirengusi. Stovėjom virtuvėjnir pro langą žiūrėjom.
Bijojau savo pusseserės vyro, nes jis buvo su barzda. Kai nuvažiavom kartą pas juos į svečius, aš sakiau palauksiu laiptinėj
Darydavom "paslaptis" smėlyje - pridėdavom žolyčių, gėlyčių, prispausdavom stiklu ir užkasdavm smėliu
Prisimenu, kaip ilgaplaukei lėlei nukirpau sruogelę plaukų. Oi gavau barti nuo mamos tada
Žiemą prilipau lūpomis prie metalinio "gaublio" kieme
Labai norėjau pačiūžų. Tėvai neturėjo pinigų baltoms, jos buvo brangesnės, todėl nupirko berniukiškas, didelėm geležtim, be auliuko, juodai raudonus. Gėda buvo eiti į kiemą, bet ką darysi.. Pamenu kaip mokiausi važinėti, po to prakutau taip, kad lėkdavau nuo stačių ledinių kalnų žemyn. Tik gerookai vėliau vis dėlto gavau išsvajotąsias baltas.
QUOTE(Paradoksualė @ 2011 09 16, 08:36)
tos supynes.. apvalios,ratu kur sukdavomes iki nuprotejimo.. dieve puse dienos ant ju,pasikeisdami.. kaip nebudavo bloga
dabar negaliu ne rato.. "issaugta" vaikyste issinesa visus malonumus
O jetau, visai netiketai uzsukau i sita temute ir tiek prisijuokiau
tas beprotiskas supynes atsimenu ir as
arba dar kaip laukdavom, kada prie laiptines prazys alyvos! kodel? todel,kad sededavom visi kiemo vaikai prie laiptines ir plepedavom kaip senuciukai
metalines vamzdžio tvoreles prie laiptiniu, ant kuriu vaiksciodavom (nor tevai neleisdavo) ir kaip skaudziai krisdavom
prie parduotuviu "sifonai" su stikline
arba foto atelje...eidavom per rugsejo 1-aja ir kitom sventinem dienom, tas siaudinis kreslas ant kurio nuolat sodindavo ir nuotraukos budavo kasmet vos ne vienodos, tik kita suknele ir vaikas paauges
lakstyti dviraciu kieme iki sutemu budavo rojus! arba ciuozineti ant pilvo ziema nuo kalniuko, o gryzus gauti bart , kam ant pilvo?
baisiausia is vaikystes budavo darzelyje kakava su pieno pluta...o Dieve, man kaip siaubas ji budavo tokia uzsidejusi stora ant stiklines virsaus, o dabar kakava geriu mielai
nu zodziu, smagumelis prisiminti vaikyste






