Siūlau grįžti prie temos
Šiandien noriu papasakoti apie mano beprotiškiausiąjį Guerlain eksponatą - Nahemą.

Nahemos pavadinimas kildinamas iš Šachrazados pasakų - buvo pasaka apie dvynes princeses, kurios buvo vienodai gražios, tačiau skirtingų charakterių. Pirmoji princesė, Mahanė, buvo miela, švelni ir užjaučianti. Antroji, Nahema, buvo paslaptinga moteris, kurios aistros išlieka nesuprantamos ir neištiriamos. Įkvėptas moters dvilypumo Jean-Paul Guerlain 1979 metais sukurtus kvepalus pavadino Nahema - ugnies dukra.
Uostant Nahemą pradedi suprasti, kodėl būtent Nahema, o ne Mahanė

Pirmas įspūdis, kuris lydi visą testavimo laiką, yra tai, kad į Nahemą buvo patalpintos ištisos rožių plantacijos - rožių nata aiški ir nedingsta kvapui keičiantis. Galbūt man vaidenasi, tačiau Nahemoje randu ir hiacintų - į Chamade panaši nata. Persikus rasti tiesiog privaloma - mano nosiai bene aiškiausiai jaučiami būtent Nahemoje. Nepaisant, atrodo, švelnių sudedamųjų dalių, Nahema - ugnies dukra, ir kvapo švelniu pavadinti tikrai liežuvis neapsiverčia - jis paslaptingas, įdomiai besikeičiantis ant odos laikui bėgant ir neabejotinai išskirtinis.
Įdomu tai, kad vienas gėlininkas savo išvestą rožių rūšį pavadino būtent Nahema - Guerlain kvepalų garbei:

Reziume: turiu 1 ml Nahemos tikrų kvepalų. Kartais juos pauostau ir vėl paslepiu nuo savęs tarp kitų Guerlain kvepalų - taupau juos ypatingai progai, kada galėsiu padėti karo būgnus, nusivilkti šarvus ir apsirengsiu juodą kaip naktis suknelę - kad ugnies dukra galėtų pasirodyti visu savo grožiu