QUOTE(Gimusi_vasarą @ 2007 12 03, 22:33)
Tai po paraliais nebesuprantu kaip tą meilę kviestis
Verki, kad tavęs kartu nepasiėmė?
Nežinau ir aš kaip ją kviestis. Žinau tik tiek, kad širdis tam turi būti laisva. Turi jau būti pasiruošęs Duoti kitam dalį savęs. Šia tema galėčiau plėstis iki begalybės, tik šiandien truputuką ne tos emocijos, nes turiu šiokių tokių sveikatos bėdų ir mane tai nervuoja. Neklauskit kas, tiesiog įtartinas gumbelis kuris nervina ir šiuo metu ne tas galvoje, kad krykštauti.
Taip, įdėjau žliumbiantį smailą todėl, kad irgi norėjau į Bryan Adams. Nors žinoma visko gali būti, kad bilietai nupirkti buvo jau senų senovėje, dar prieš mums susipažįstant.
Dolce, mėlynakis ne svoločius, jis tik paprasčiausiai manimi nesusidomėjęs iki tiek, kad trankytis savaitgaliais į Kauną ir bendrauti kitaip nei draugai. Čia tik pažįstamas su kuriuo aš čatinu, nemaišyk - jis ne bernas man. Būtų bernas - būtų svoločius, bet mes tik draugai. Kaip ir su "visai nieko".
QUOTE(Gimusi_vasarą @ 2007 12 03, 22:51)
Neįsimylėjus... Kai buvau įsimylėjus skraidžiau- čia forume klykavau, kiekvieną dieną puikiai be pastangų atrodžiau, sekėsi.. Man reikia dėmėsio, meilės, veiksmo, darbo- tada aš laiminga, galiu kalnus verti, šėlioti. Dabar man nesiseka- meilės nėra, darbas zanūdnas, akys neblizga. Savo blogom emocijom atstumiu artimus draugus.. Vienu žodžiu, šudas
Man reikia meilės, kad ir be atsako, reikia mūzos.. tada GV atgytų- taptų gražuolę blizgančiom akim ir pasidarytų nerealą karjerą. Emocijos valdo mane.
Tip top parašei apie mane. Kai buvau įsimylėjusi kalnus galėjau nuversti. Paskui buvo stop. Tada duobė. Kiek vėliau pradėjau ieškoti energijos kitur. Kažkiek randu. Ir net nemažai. Bet tai vis tiek ne ta pati energija, kurią padovanoja Meilė. Tada skraidai. Tada Dovanoji visiems aplink savo šypsenas ir dar labiau trauki visus žmones. Tačiau, kai man būna nuotaika aš juk vis kartais papasakoju, kad kartais užtenka tiesiog jaustis įsimylėjusiai. Įsimylėjusiai save, gyvenimą, ateitį, būsimą vyrą ir pan...
Nemoku turbūt perteikti to aiškiai, bet man kartais taip pavyksta pasijusti. Įtariu Viltė mane tikrai supras
Nors ir nėra šalia jokio žmogaus, kartais pavyksta taip džiaugtis įvairiomis smulkmenomis, svajoti, atitrūkti nuo visko, kad vėl pradedu skraidyti. Žinoma ne per PMS ir tada kai nėra kokių rimtesnių bėdų.
Su apčiuopiama Meile to nesulyginsi, tai toli gražu ne tas pats kai iš tikrųjų rytais pabundi šalia mylimo vyro ir dieną pradedi kupina jėgų. Tačiau net ir vienas pabudęs, jei vis tik randi savyje džiaugsmo, jei randi už ko užsikabinti ir kas rytą pamilti gyvenimą iš naujo - tu atrodai tarsi įsimylėjęs. O kai tu esi įsimylėjęs savo gyvenimą, žmonės tai neabejotinai pastebi ir su savo teigiamomis emocijomis pradedi juos traukti.
Geros emocijos užkrečia. Dar nežinau tokių sėkmės atvejų, kai įsimyli depresuotą arba nuolat piktą žmogų. Juk žmonės įsimyli juos už jų teigiamas savybes.
Už tai, kad šalia tokio žmogaus tiesiog gera būti.
Ir jau esu rašiusi, kad tai lyg užburtas ratas. Tu vienišas, todėl tu jautiesi nelaimingas, o kad tapti laimingu - tau reikia Meilės. Bet kaip pas paniurėlį, suirzusį ir viskuo nepatenkintą žmogų gali ateiti Meilė? Jis pats gali įsimylėti - taip. Bet ar jį tokį kažkas pamils? Todėl juk ir prasidėjo visi tie punktai ir kitos mūsų nesąmonės... Jos ne nesąmonės iš tikrųjų.. Nes laimė yra ne Vyras. Laimė yra mūsų pačių būsena, o kartais gali pasijusti laimingu tiesiog nusipirkus naujus batus ir visa švytinti ties parduotuvės išėjimu susidurti su simpatišku jaunuoliu, kuris neabejotinai pastebės tavo šypseną. Kartais gali pasijusti laimingu tiesiog kavinėje būryje draugų ir prie gretimo stalo sėdintis jaunuolis pastebės tą bekrykštaujančią mergaitę. O galbūt tu gali važiuoti tiesiog liftu ir prisiminus savo maloniausią nutikimą pradėti svajingai šypsotis - kai galbūt gretimai važiuojantis vyras tiesiog pajus iš tavęs sklindančią teigiamą energiją. O galbūt tave kasdien mato besiparkuojančią gretimo ofiso vyrukas ir stebi kaip tu kas rytą visa patenkita ateini į darbą. Situacijų gali būti pačių įvairiausių... Pačių netikėčiausių.. Čia parašiau tik kelias banalybes..
Turbūt net ir atsakiau į tą klausimą "Kaip kviestis Meilę..."
Bet mes ne robotai. Liūdnų dienų būna visoms. Svarbiausia tame neužsisėdėti. Aš asmeniškai pradedu pykti ant savęs jei kelias dienas iš eilės neberandu nieko, kas mane džiugintų. Kartais atrodo, jog iš principo noriu būti laiminga ir su savo užsispyrimu vistiek randu kuo save pradžiuginti.
Kai mirė mano draugės vyras, po laidotuvių mums susitikus ji šypsojosi. Tai nebuvo krykštavimas, bet tiesiog sėdėjom visos prie stalelio, plepėjom apie viską ir ji besiklausydama šypsojosi. Mes paskui paklausėm, kaip tau tai pavyksta? Ji atsakė: Mano vyras visuomet sakydavo, kad moteris turi būti visuomet graži. O gražiausia ji yra tuomet kai šypsosi. Tai, kas yra mano viduje - veidas neturi atspindėti, bet tebūnie visi mato tą kaukę. Viduje dar ir kaip ji kentėjo, bet jos stiprybė buvo tame, kad veidą puošė miela šypsena. Toks žmogus negali nežavėti. Jos vyras būtų neabejotinai ja didžiavesis.
Todėl šiandien paliūdim jei reikia, papykstam jei reikia, paširstam, bet išeidamos iš namų visada prisiminkim:
Šypsokimės, net tada kai liūdna, nes kažkas gali įsimylėti tavo šypseną. Prisiliūdėsim vienos namie sėdėdamos, o tarp žmonių raskime kuo pasimėgauti ir užkrėskime savo šiltomis emocijomis viską ką tik galim.
GV, pameni kaip rašei: Supermylimiausios užkariaus ne tik SM, bet ir visą pasaulį.
Užsispirk ir padaryk taip.
NU IR PRIRAŠIAU 
