QUOTE(*Liūtė* @ 2010 07 21, 20:04)
....kazkodel situ dalyku tai zmones neklausia mociuciu ...
Visas įdomumas tame, kad yra dalykų, kurie be žodžių įdiegiami vaikui nuo pirmųjų gyvenimo dienų.
Pvz - čia kažkuri mama rašė, kad tėvams neleidus vaikas niekur neina, kita mama - kad vaikas gali tėvams nepasakyti ir eiti, ir pan. Vienam vaikui įdiegtos vienos vertybės, kitoms kitos...
Jei mergaitė nuo gimimo matė, kad jos mama "tarnavo" tėvui, tuo pelnydama tėvo dėmesį, ar taip išsisukdavo nuo tėvo nepasitenkinimo - jai pasąmonėje šis vaizdas įsirėš labai giliai, kada nors ji įsivaizduos, kad vyras ją gali mylėti tik tada, kai ji bus jo tarnaitė tiek fizine tiek emocine prasme...
Jei berniukas kas diena matys, kaip jo tėvas grįžęs iš darbo nuvirsta ant sofos prieš televizorių, liepia žmonai atnešti alaus ir visą vakarą apspangęs burba, kad žmona valgį nusūdė ar per mažai pasūdė, kad kambaryje šilta ar šalta, kad lauke lyja ar sninga, lyg dėl to būtų žmona kalta, o žmona - dėl šventos ramybės - tyliai apsisukusi nueina savo darbų dirbti -- tas berniukas giliai pasąmonėje atsimins, kad tik toks bendravimo modelis yra teisingas, nes taip gyvena jo tėvai...
Net - jei vaikai ir bus nelaimingi, jie ne taip paprastai susigaudys, kad jų blogos savijautos priežastis - tėvų tarpusavio
santykiai... Vaikai paviršutiniškai kaltins
tėvus, kad jie - blogi... Bet užaugę - elgsis lygiai taip pat - daugiau ar mažiau traukdami iš pasąmonės vaikystės stereotipus...
Ir visa tai - ne tik psichologinė teorija, tai - jau patikrinta praktiškai...