Labutis visoms!!!
Kaip nuostabu jus skaityti. Kol perskaiciau, kol prisivijau jumis...
Tikiu, Gabija, kad ir kiti zmones gali itakoti tavo sveikima. Butent as tuo isitikinu, kai mano mama(panasioj situacijoj kaip ir tu), bet uzsispyrusi pesimiste, o as visom isgalem meldziuos uz ja ir ja kiekviena proga skatinu mastyti pozityviai, tai gal viduj ji irgi labiau pradeda stengtis... Na ir ka, neblogai jai sekasi, jau metai greitai po chemiju... Vasara po tyrimu bus matyt, ar liga pristabdyta.
Lazarevas pries koki desimtmeti man buvo atradimas, o ir pirmoji knyga uzvedusi mane i pozityvizma, i tobulejima... Visada tikejau i Dieva, bet kazkaip vis nerasdavau daugybes atsakymu, kataliku baznycioje matydavau sabloniskas apeigas, o artimieji, kad ir pamaldus, nelabai gilinosi, kad kazka detaliau paaiskinti... Tai Lazarevas atvere man akis, tiesiog gyvenau juo kazkuri laika, nes gavau tiek daug atsakymu, turbut pradejau gydyti savo zaizdas, ir tikrai zinau, kad tada pradejau mokytis atleisti ir linketi gero net savo skriaudejams...
O dabar tokios mintys kirba mano galvoje, gal kas uzskaite kur busit, o kaip yra su vaikais? T.y. kokie mes ateiname i si pasauli? Kaip tusti knygos lapai? Ar kaip tik uzprogramuoti pozityvizmui?