Sudetingas pasakymas "didele meile". Tekejau susizavejusi, kad norejau isteketi (dabar geda prisipazinti), o kandidatas lyg ir geriausias buvo... Dabar taip kalbu, tada buciau galva nuemusi tam, kas butu suabejojes mano didele meile. Gal dar po kokiu astuoneriu metu vel kitaip galvosiu, bet dabar manau, kad tikroji meile gali atsirasti tik pagyvenus ne vienerius metus, kai jau esi patyres, vaikelio (kartais ir ne vieno) gimima, kai jau pykaisi ir taikeisi, kai reikejo rasti ne viena kompromisa ir isgyventi ne viena nuoskauda... Lengva myleti, jei viskas sklandu. Tik kiek cia tokiu atveju tikrumo ... Gal ir buna stebuklas, neisblestantis visa gyvenima. As jo nepatyriau. Gal tikrai myleti ismokstama?
Pritariu Nerilei. Vis tik saugiau jauciames, jei vyras myli labiau.

Sunkus klausimas. "Kodel?" taip ivyko, kur dingo meile, ar taip ir nerasiu tinkamo, to, visam gyvenimui... Nejauciu ir as to, kaip draugystes paradzioje, bet ka padaryt dabar? Niekas juk nesiskiria del to, kad ateina laikas, kaip meile isblesta ar tik apsiblausia, kai pasidaro nyku, nelieka to zavesio, to grozio, kaip pirmomis akimirkomis. Ir buciniai ima nebejaudinti, ir glamones tampa gerai pazystamomis, iprastomis. Bet niekur nebegi ir gyveni toliau ta kadienybe. Cia priklauso ir nuo moters, vienai tai bus nepakeliama nasta ir tuoj susiras "pakaitala", kita - gyvens ir dziaugsis bent tuo, ka turi. Kuris variantas gersnis? Negalima teigti vienareiksmiskai, nes kiekviena moteris papriestaraus tai, kuri mano kitaip. Retorinis tas klausimas "kur isgaruoja meile?", vieniems tai rupi, kitiems - nusispjaut. Tokia gyvenimo realybe. As pati nezinau ar pateisint savo mintis, ar prakeikt, bet galvoju, kad gyvenimas su vienu vyru yra nepilnavertis, butina bent karta per savo trumpa gyvenimeli atsidurt tame kailyje, kai degi is aistros svetimam vyrui, su juo myliesi... Taciau, gryzti pas savo teiseta vyra, nors ir aistra kazkur isgaravusi buna, bet gryzti, tai ir svarbiausia. Nors ir begediskai elgiesi, bet patiri tai, ko galesi niekada nepamirst. Ir kam tada ieskot atsakymu i klausimus, kurie arba visi vienodi, arba visi skirtingi, vadinasi, savoji atsakymi rasi, tik patyrus. Mylekime, moterys, nesvarbu ka, vyra, drauga, meiluzi ar abu iskart, bet nors kelias akimirkas pabukime laimingos, kad pasijustume ypatingos, geidziamos, nors, ir teks sugryzt prie senos vyrykles, savo nuosavo vyro, tokio sirdziai mielo, prie kurio prisglaudus gali atsidust su palengvejimu.

Net nesmagu, kokia tiesa. Tik ja suprasti gali, turinti panasia patirti.

Jo, as taip pat labai pasiilgau to jausmo, kai dauzosi sirdis, dreba keliai, kai beprotiskai lauki susitikimo... Isimylejimo, susizavejimo jausma as daznai patiriu sapnuose, ir ten nebuna jokio sekso, tik toks tyras tyras jausmas, kartais kokios pavydo sceneles ar pan. Ir tas isimylejimo objektas dazniausiai buna visiskai nepazistamas vyras. Tai ryte atsikeliu tokia pakyleta, laiminga, bet kartu ir nusivylusi, kad sapnas baigesi.

As myliu savo vyra, jis geras ir visa kita, bet tas "lydymasis" is meiles jau seniai baigesi
Ir abejoju, ar su savo vyru vel galetu toks jausmas atgimti, nes jau yra pripratimas, kasdienybe. Kartai pabandom kazka atnaujinti, bet tai buna taip netikra, ir abu tai suprantam. Gal jei pora issiskiria, po to vel po kiek laiko susieina, gal tada galima patirti ta nenusakoma jausma? Bet kartu gyvenant, nemanau.....

Nepaisant visu dejoniu, as esu laiminga, turedama grazia seima, tik kartais noretusi romantikos, ir tikros, plaukiancios is sirdies.......