ir kantrybę didelę užsiauginau per jį 
bet buvo draugė užėjusi pas mane po darbo kartu, tai pamačius vaizdelį sakė, kad pasiustų, jei taip jai būtų... Ką padarysi, bandysiu ieškoti dar kitų būdų...
Aga, labai myliu ir kantrybę didelę užsiauginau per jį bet buvo draugė užėjusi pas mane po darbo kartu, tai pamačius vaizdelį sakė, kad pasiustų, jei taip jai būtų... Ką padarysi, bandysiu ieškoti dar kitų būdų...
ir kantrybę didelę užsiauginau per jį bet buvo draugė užėjusi pas mane po darbo kartu, tai pamačius vaizdelį sakė, kad pasiustų, jei taip jai būtų... Ką padarysi, bandysiu ieškoti dar kitų būdų...
QUOTE(Gėlyte @ 2007 06 27, 09:49)
kai grįžus namo bariau, tai net dantis šiepė ant manęs... 
ir prisisiojo balkone, kambary ir virtuvėj..
ir prisisiojo balkone, kambary ir virtuvėj..Aha, atradom dar vieną priežastį, dėl ko tas šuo taip nervinasi.
Barti galima tik tuo momentu, kai šuo daro nepageidautiną veiksmą. Vėliau ne tik kad nėra jokios prasmės tai daryti, bet dar ir pablogina padėtį. kas vyksta šuns akimis? Šeimininkas grįžta namo ir nei iš šio nei iš to pradeda bartis, rėkauti, baksnoti į kažkokius daiktus. Po kurio laiko šuniui susiformuoja refleksas - šeimininkas grįš namo ir duos velnių. Šuo dar labiau nervinasi laukdamas ir dar labiau graužia.
Dabar, jei šuo jau gauna pakankamai krūvių, jau ir aš rekomenduočiau narvą. Nebeliks priežasties pyktis grįžus namo, galima bus džiaugsmingai pasisveikinti. Tik pratinti reikia pamažu, iš pradžių tik šerti narve, jo neuždarant, vėliau uždaryti porai minučių ir laiką po truputį ilginti.
QUOTE(Gėlyte @ 2007 06 27, 09:49)
man atrodo, jis labai griaustinio išsigando, bet kai grįžus namo bariau, tai net dantis šiepė ant manęs...
ne nu negaliu. Jau n kartū kartota, kad negalima šuns barti! Nu tai kam dar klausinėt, jeigu paskui patarimų neklausot? Dar priedo išsigandusį šunį bart, nu tai jau išvias nei širdies, nei proto reikia neturėt...
QUOTE
ir prisisiojo balkone, kambary ir virtuvėj..
nu tai iš baimės gali būt. Išvalyk - rankos nenukris.
QUOTE
šunys nekeršija. Ir nepyksta. Bet gali jaustis nesaugūs ir vieniši. Ir kai šeimininkai grįžę namo dar apstaugia - tai tikrai nepadeda
QUOTE(manjana @ 2007 06 27, 13:56)
ne nu negaliu. Jau n kartū kartota, kad negalima šuns barti! Nu tai kam dar klausinėt, jeigu paskui patarimų neklausot? Dar priedo išsigandusį šunį bart, nu tai jau išvias nei širdies, nei proto reikia neturėt...
nu tai iš baimės gali būt. Išvalyk - rankos nenukris.
šunys nekeršija. Ir nepyksta. Bet gali jaustis nesaugūs ir vieniši. Ir kai šeimininkai grįžę namo dar apstaugia - tai tikrai nepadeda
nu tai iš baimės gali būt. Išvalyk - rankos nenukris.
šunys nekeršija. Ir nepyksta. Bet gali jaustis nesaugūs ir vieniši. Ir kai šeimininkai grįžę namo dar apstaugia - tai tikrai nepadeda
Tikrai pamenu, kad buvo rašyta apie pabarimą, kai randi ką nors suėsta. Taip, vakar grįžus pabariau jį, bet tikrai nežinojau, kad tai tks nusikaltimas. O kada šunį barti tada? jis prie manęs baldų negraužia... tai gal tada, kai koią tapkę pradeda namie tampyti, ar kaip?Rankos nenukrito ir dar daugiau bevalant. Ir apskritai kitos tai normaliai duoda patarimų ir nedaro jokių lyrinių nukrypimų nei i mano protą, nei i sąžinę ar dar ką, o jūs kažkodėl sau tai leidžiate. Tiesiog nemalonu skaityti tai, ką rašote.
O dabar į temą... narvo tikrai nestatysiu, nenoriu jo traumuoti, o apie šunų keršto jausmą pasiieškosiu, nes katės tai tokį turi, kodėl šuo gali neturėti
QUOTE(Gėlyte @ 2007 06 27, 15:16)
Tikrai pamenu, kad buvo rašyta apie pabarimą, kai randi ką nors suėsta. Taip, vakar grįžus pabariau jį, bet tikrai nežinojau, kad tai tks nusikaltimas. O kada šunį barti tada? jis prie manęs baldų negraužia... tai gal tada, kai koią tapkę pradeda namie tampyti, ar kaip?Rankos nenukrito ir dar daugiau bevalant. Ir apskritai kitos tai normaliai duoda patarimų ir nedaro jokių lyrinių nukrypimų nei i mano protą, nei i sąžinę ar dar ką, o jūs kažkodėl sau tai leidžiate. Tiesiog nemalonu skaityti tai, ką rašote.
O dabar į temą... narvo tikrai nestatysiu, nenoriu jo traumuoti, o apie šunų keršto jausmą pasiieškosiu, nes katės tai tokį turi, kodėl šuo gali neturėti
Kad nereikėtų šuns barti, reikia paprasčiausiai nesudaryti jam sąlygų elgtis netinkamai. Kartoju, bet koks pabarimas ar bausmė (o taip pat ir paskatinimas) efektyvūs tik tuo pačiu momentu, kai šuo atlieka veiksmą.
Apie šunų kerštio jausmą žinoma galite ieškoti, jei taip norisi gaišti laiką ir skaityti ką parašė... kaip čia švelniau pasakius... prastai informuoti žmonės.
Narvas šuns netraumuoja. Jį labiausiai traumuoja jūsų žinių trūkumas ir netinkamas elgesys.
Jau nežinau kelintą kartą dedu šitą istoriją.... Skaitykite. Mačiau tą šunį, pažįstu jo šeimininkus ir žinau, kad viskas yra tikra tiesa:
Jekaterina Pšeničnaja
RASTINUKĖ
Ji atsirado pas mus atsitiktinai. Išėjus pasivaikščioti su pirmuoju savo šunimi, aptikau mažą purviną padarėlį, gailiai cypiantį iš tuščios dėžės. Apžiūrėjusi pamačiau, kad kairė priekinė šuniuko letena sužalota (geriausiu atveju išnirimas, blogiausiu lūžis).
Pasakysiu teisybę: kad ir kaip buvo gaila šuniuko, aš ne iš karto pasiryžau pasiimti jį namo (abu su vyru dirbame, dažnai iki vėlumos; nuolat važinėjame į komandiruotes; šuniukas taptų antru šunimi namuose; prieš metus atlikome brangiai kainavusį remontą ir t. t.). Taigi buvo pernelyg daug nepalankių aplinkybių. Už buvo tik vienas argumentas: pilnos baimės ir skausmo akys, nesiliaujantis cypimas ir nerangus bandymas nušliaužti tolyn nuo ištiestos rankos.
Grįždama namo aš tai įkalbinėjau save užmiršti (juk visų benamių šunų nepriglausi), tai imdavau kurti planus, kur įrengsiu guolį naujam gyventojui (kur vienas, ten ir du - nieko baisaus). Prie pat namų sugalvojau išeitį: paklausiu vyro, ar jis norėtų priglausti šuniuką. Kaip jis pasakys, taip ir bus (velniai griebtų, kartais taip nesinori priimti lemiamų sprendimų!).
Išklausęs mano pasakojimo, vyras paklausė tik vieno: ar aš suprantu, kad jei šuniukas rimtai sužalotas tai jis pasiliks mūsų namuose visam laikui? {} Aš kaip pirmokė prieš griežtą mokytoją atsakiau: Taip. Tuomet vyras ramiai tarė: Važiuosim pas veterinarus. Nors vėliau vyras prisipažino, kad jį padėjo įkalbėti ne tiek šuniuko istorija, kiek nelaiminga mano veido išraiška, ir sutiko jis tik todėl, kad bijojo, jog aš tuoj tiesiog pravirksiu dabar iš dviejų mūsų šunų būtent Niusia yra jo šuo.
Vargšė mažylė! Kaip ji cypė ir stengėsi nušliaužti tolyn, kai norėjau paimti ją ant rankų! Kiekvienas judesys kėlė jai skausmą ir ji cypė dar garsiau. Kai pagaliau paėmiau ją ant rankų, paaiškėjo, kad sužalota ne tik jos priekinė, bet ir užpakalinė letena. Kuo atsargiau įtaisėme ją automobilyje ir... vargšas šunytis tučtuojau užmigo! Atsipalaidavusį ir jau nebecypiantį šuniuką atvežėme pas gydytojus, kurie apie tris valandas triūsė prie jo sulaužytų letenų - rinko kaulų skeveldras, siuvo, gipsavo... Pateikdami mums sąskaitą, gydytojai susidrovėję pasakė, kad jie neturi teisės visai neimti iš mūsų pinigų, tačiau gali leisti sau neįskaičiuoti jų asmeninio uždarbio...
Kai iš operacinės išnešė murziną (tai buvo dar labiau pastebima baltų tvarsčių fone), dar neatsigavusį nuo narkozės padarą, mes supratome, kad mūsų šeima pagausėjo.
Vardą naujajai šeimos narei išrinkome greitai. Jau po savaitės supratome, kad šis netikėtas stebuklas ne kas kita, kaip NIUSIA, nepaprastai meili, betarpiška ir nerangi. O svarbiausia, ji didžioji griovėja.
Viešpatie, kiek ji sugadino mums nervų! Šuniukas namuose tai visada mažas taifūnas, tačiau Niusia buvo šuniukas kvadratu. Ji graužė viską, ką įmanoma graužti, lauke ji rankiojo viską, ką įmanoma praryti, ji draskė nagais viską, ką įmanoma apdraskyti.
Per šešis mėnesius ji tris kartus sugraužė šaldytuvo laidus, du kartus perkando antenos laidus, o kiek sugadino avalynės, aš tiesiog neskaičiuoju.
Tai buvo stichinė nelaimė, kurios negalėjo sulaikyti jokios kliūtys. Ji sugebėdavo sulaužyti organinio stiklo plokštes, kuriomis uždangstėme elektros prietaisų laidus. Ji prasibraudavo pro baldų barikadas, kad galėtų įlįsti į spintą ir ją nusiaubti. Ji paeiliui nuversdavo nuo palangės visus gėlių vazonus (o mes naiviai galvojome, kad ji negali jų pasiekti). Ji atplėšdavo prikaltą kiliminę dangą, kad galėtų pasiekti po ja esantį antenos laidą. Ji apgraužė visus kampus, kuriuos įmanoma apgraužti. Ji pavertė mūsų buto tapetus skarmalais. Mes iki šiol nervingai krūpčiojame, prisiminę buto griovimą, o suskaičiuoti visus nuostolius bijome ir dabar.
Ar mes bandėme kovoti? Be abejo, taip. Nuo pirmosios dienos išsiugdėme taisyklę sudėti visus batus į spintą ir nemėtyti daiktų kaip pakliuvo. Užtvėrėme organiniu stiklu ir parėmėme baldais visus kampus ir laidus. Nurinkome nuo apatinių lentynų viską, kas gali sukelti pagundą šuniuko dantis. Pirkome vitaminus, žaisliukus ir kauliukus. Iš anksto susitaikėme su apgraužtomis kėdžių kojelėmis. Žodžiu, elgėmės kaip normalūs jauno šuniuko šeimininkai, išmanantys nusistovėjusias taisykles.
Deja, mūsų šuniukas tų taisyklių nežinojo. Niusios negalėjo paveikti joks barimas. Kiekvieną vakarą kartojosi tas pats: dar vienas chaosas nenuspėjamoje vietoje, dar vienas barnis, dar vienas tvarkymas ir dar vieno sugadinto daikto išmetimas.
Po poros mėnesių mūsų kantrybė trūko (mes buvome pasiruošę šuniukui, o ne skėrių debesiui), ir pasinaudojome antsnukiu.
Dabar, prieš išeidami iš namų, užmaudavome Niusiai antsnukį, kurį papildomai pririšdavome virvutėmis prie antkaklio. Tai davė vaisių. Grįžę rasdavome tvarkingus namus.
Tokia idilė truko apie pusmetį, kol kartą, grįžę iš parduotuvės, aptikome štai ką: Niusia su tabaluojančiu ant kaklo antsnukiu džiaugsmingai išlekia iš virtuvės mūsų pasitikti, o tuo metu pro mus pabrukęs uodegą prabėga pirmasis šuo ir slepiasi po sofa. Pažvelgusi į virtuvę, ne iš karto supratau, kas atsitiko. Virtuvės grindų viduryje baltavo didžiulė dėmė, ir aš pagalvojau, kad kažkas išlieta, tačiau kas? Kai priėjau arčiau ir pamačiau KAS tai buvo įniršau. Niusia išplėšė milžinišką gabalą virtuvės grindų dangos! O juk mūsų nebuvo tik keturiasdešimt minučių! Mes su vyru netekome žado. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime išleidome šunį pasivaikščioti VIENĄ (ne bausdami, o tiesiog norėdami šiek tiek atvėsti). Sudarkyta virtuvė kėlė negeras mintis...
Tai buvo paskutinis lašas į mūsų kantrybės taurę. Visą vakarą su vyru mąstėme, ką daryti su Niusia. Be abejonės, ji labai meilus ir atsidavęs šuo. Ji nervinasi, kai lieka viena, ir visos jos išdaigos ne iš piktos valios, o dėl streso. Tačiau mes padarėme viską, kas parašyta protingose knygose ir ką patarė pažįstamas dresuotojas: ji turi savo guolį, su ja visuomet lieka mūsų pirmasis šuo, mes visada paliekame jai ką nors graužiamo. Bet juk negalime visai neišeiti iš namų arba visur vestis Niusią. Taip pat negalime leisti toliau siaubti butą. Jai jau metai, o jokio pagerėjimo nėra, priešingai griaunamoji galia tik sustiprėjo. Lygiai taip pat neįmanomi atrodė ir daugelio šunų augintojų bei veterinarų pasiūlyti sprendimai: eutanazuoti šunį arba atiduoti į gyvūnų prieglaudą. Mes Niusią išauginome, ji sveika, ji mus myli, pasitiki mumis, ji įprato gyventi mūsų namuose. Žodžiu, tai neįmanoma, nes mes šito negalime padaryti.
Tai buvo juodžiausia diena mano gyvenime. Lyg tyčia tuo metu atėjo anyta (o ji prisiekusi šunų mylėtoja, sunku būtų suskaičiuoti visus jos priglaustus šunis). Tuoj pat išklojome jai savo vargus (tiesą sakant, apie tai ji žinojo, tiesiog šį kartą problema atrodė neišsprendžiama). Anyta mus užjautė ir vis dėlto pritarė minčiai atiduoti Niusią į prieglaudą (mes už ją mokėtume, o ji ten gyventų), tik prieš išeidama dar pasiūlė išbandyti narvą. Pirmoji mano reakcija buvo neigiama: kaip gi šuo gali visą dieną išbūti narve? Tačiau pamąstę mes su vyru visgi nusprendėme pamėginti (labai jau nesinorėjo Niusią kam nors atiduoti, o juo labiau eutanazuoti). Kitą dieną įsigijome narvą.
Jis buvo beveik tokio dydžio, kaip mūsų virtuvės stalas (Niusios aukštis ties ketera - apie 35 centimetrai). Šis narvas užėmė beveik visą laisvą plotą mūsų virtuvėje (norėdama atidaryti orkaitę, nustumdavau narvą prie pat šaldytuvo, o kai reikėdavo patekti į šaldytuvą stumdavau jį atgal), užtat Niusia jame galėjo ir atsisėsti, ir atsigulti, ir pavaikštinėti. Narvas Niusiai patiko (iš karto ėmiau šerti šunį tik narve). Nebuvo jokio protesto ir cypimo. Priešingai. Niusia labai greitai suprato, kad narvas vienintelė vieta virtuvėje, kur jos niekas negainioja, nesuklumpa ant jos, žodžiu, narvas tai jos namai. Atėjus šėrimo metui, Niusia dalykiškai prieidavo prie narvo, nosimi atidarydavo dureles, ramiai įeidavo vidun ir laukdavo pusryčių ar vakarienės.
Atidaryti narvą Niusia išmoko tobulai. Užsklęstas dureles, kurias net ir rankomis atidaryti sunkoka, Niusia snukiu ir letenomis įveikdavo per dešimt minučių.
Pirmas toks bandymas įvyko mums nesant namie, ir netekome dar vieno šaldytuvo laido. Tačiau įvertinę šuns gabumus, vėliau ne tik užsklęsdavome dureles, bet ir užkabindavome alpinistų karabinu.
...Dabar jau nebepaliekame Niusios narve, kuris, kaip ir anksčiau, stovi virtuvėje, bet tik kaip valgykla. Ji daugiau nieko nebegraužia. Šiandien, praėjus keliems metams, galvoju, kaip būtų buvę lengva išvengti visų nemalonumų, jei narvą būtume įsigiję tik atsiradus namuose šuniukui.
Aš įsitikinau, kad žodis narvas gąsdina greičiau žmones, o ne šunis. Šuo, būdamas narve, nelaiko savęs įkalintu. Tik svarbu, kad narvas būtų tinkamo dydžio - pakankamo, kad šuo galėtų įsitaisyti jame bet kokia poza. Mūsų Niusia labai mėgsta pasirąžyti narve, net specialiai į jį eina: užsikabina letenomis už viršutinių grotų ir mankštinasi.
Kai atradome "priemonę prieš Niusią", gyvenimas mūsų namuose normalizavosi, kadangi atsikratėme vienintelio mūsų šuns trūkumo. Ilgai tas trūkumas temdė neabejotinus Niusios privalumus. O juk mūsų Niusia nepaprastai meili ir ypatingai atidi šeimininkams (taip, taip! Būtent atidi, kaip žmonės gali būti atidūs savo mylimiesiems ar vaikams). Atsimenu, kartą naktį užpuolė žagsulys (aišku, juokinga - negaliu miegoti, guliu ir žagsiu). Vargšė Niusia atsibudo, atsikėlė iš guolio ir visą valandą guodė mane laižydama bei inkšdama.
Niusia draugiška su visais. Ji džiaugsmingai bėga sveikintis ir su šunimis, ir su jų šeimininkais, o viena mūsų pasivaikščiojimo kompanionė pakrikštijo ją Laimės pūdu (ir už apimtis, ir už nuolat besišypsantį snukį, ir už gerą širdį, ir už likimą). Ji visiškai pasitiki visais žmonėmis ir gatvėje, ir namuose. Neįsivaizduoju, kaip Niusia galėtų ką nors įkąsti net ir skriaudžiama.
Su šunimis Niusia susipažįsta originaliai: vizgindama uodegą pribėga ir griūva pilvu į viršų (sutikto šuns dydis neturi reikšmės ji griūva ir prieš taksus). Jei šuo taikiai nusiteikęs, Niusia tuoj pat pašoka ir kviečia žaisti. Jei ne ramiai pasitraukia. Tiesą sakant, iš pradžių toks griuvinėjimas mus trikdė (nei šis, nei tas vidutinio dydžio šuo demonstruoja nuolankumą netgi prieš visai mažus šunelius), paskui pripratome, o dabar galvojame, kad Niusia pasirodė protingesnė, negu mes: iš tiesų, kam kelti konfliktą, jeigu galima jo išvengti? Tiesa, Niusios sugebėjimas apsiginti kelia didelių abejonių. Užtat esu įsitikinusi, kad mano šuo pirmas nepradės peštynių, o tai labai ramina, turint omenyje, kad kitas mūsų šuo didelis peštukas.
Niusia lengvai valdoma ir noriai mokosi. Kartą dresūros aikštelėje pabandėme Niusią leisti pereiti rąstu, ir ji tučtuojau suprato, ko iš jos norime. Susidomėję liepėme jai pakartoti Niusia su malonumu pademonstravo mums kaip tai daroma. Dar labiau susidomėję pasiūlėme jai peršokti kliūtį ji peršoko taip, lyg visą gyvenimą būtų tik tai ir dariusi. Pagaliau paprašėme Niusios lipti laipteliais. Tiesa, man ir pačiai teko užlipti, tačiau, turint omenyje, kad visus pratimus ji atliko pirmą kartą, ir be pavadėlio, manau, jog rezultatas buvo neblogas. Prajuokino netoliese buvusio Vidurio Azijos aviganio šeimininko reakcija jis, keldamas savo didžiulį šunį ant žemiausios kliūties, rodė į mūsų pusę ir šaukė: Žiūrėk, kaip tai daroma, tinginy! Nenorėdami erzinti šeimininko ir vargšo šuns mes greitai išėjome. Tačiau pratimus įsiminėme, ir dabar kartkartėmis apsilankome aikštelėje, kad neprarastume įgūdžių.
Niusia labai šneki. Ji skleidžia tiek garsų, išreiškiančių jos nuotaiką, jog tai panašu į savotišką kalbą. Kartą ji mus labai prajuokino: paėdęs šuo žingsniuoja koridoriumi ir tyliai sau panosėje murma: uhm-hu-hu, uhm-hu-hu visai kaip gerai nusiteikęs žmogus, niūniuojantis kažkokią melodiją.
Nepaisant jos dydžio, Niusia mėgsta įsitaisyti mums ant kelių. Ji ne užšoka, o tiesiog užšliaužia. Ypač ji mėgsta tai daryti, kai turime svečių. Kai ateina lankytojai, jiems iš karto pasakojame apie du negalima mūsų namuose: svečiams negalima vaišinti šunų, šunims negalima prašyti maisto iš svečių. Aišku, svečiai paklūsta draudimui labai nenoriai, o šunys, tai suprasdami, suįžūlėja. Greitai aš arba vyras pastebime netinkamą šunų elgesį, ir pasigirsta griežtos komandos Fu! bei Į vietą! Įsižeidę šunys, lydimi užjaučiamų svečių žvilgsnių, atsitraukia nuo stalo (tiesa, deja, ne į vietą) ir liūdnai atsigula ant grindų. Jie abu pakelia savo ryškius antakius stogeliu, demonstruodami, kokie neteisingi jų šeimininkai. Užtat po arbatos abu atsipalaiduoja: pirmasis šuo paprastai išsirenka kurį nors iš svečių, o Niusia užsikrausto ant mano kelių. Jai siaubingai nepatogu, nes ji gana didelė ir apkūni, tačiau savo noru nuo kelių ji nepasitraukia.
Štai kokia mūsų Niusia mes laimingi, kad prieš kelis metus likimas padovanojo mums šį nuostabų, meilų, protingą ir mylintį sutvėrimą.
Vertė D. Delnickaitė
Ir dar gal čia rasite ką nors naudingo http://fauna.savel.o...ais;thread=2417
QUOTE(Gėlyte @ 2007 06 27, 15:16)
Tikrai pamenu, kad buvo rašyta apie pabarimą, kai randi ką nors suėsta. Taip, vakar grįžus pabariau jį, bet tikrai nežinojau, kad tai tks nusikaltimas. O kada šunį barti tada? jis prie manęs baldų negraužia... tai gal tada, kai koią tapkę pradeda namie tampyti, ar kaip?Rankos nenukrito ir dar daugiau bevalant. Ir apskritai kitos tai normaliai duoda patarimų ir nedaro jokių lyrinių nukrypimų nei i mano protą, nei i sąžinę ar dar ką, o jūs kažkodėl sau tai leidžiate. Tiesiog nemalonu skaityti tai, ką rašote.
O dabar į temą... narvo tikrai nestatysiu, nenoriu jo traumuoti, o apie šunų keršto jausmą pasiieškosiu, nes katės tai tokį turi, kodėl šuo gali neturėti
Aš pati asmeniškai šitoj temoj rašiau, kad barti šunį grįžus namo būtų nesąmonė. Tai kaip čia gaunasi, kad nežinojai? Beje, taip pat rašiau, kad pradėjus duoti fizinį krūvį gali būti laikinas pablogėjimas - irgi neatsimeni? Jei atsimeni, tai kam stebiesi, kad pufiką sugraužė? Taip išeina, kad neskaitai kas tavo užvestoj temoj tau rašoma? Tai kam es čia tada vargstam? Ir dar matote toną tinkamą reikia pataikyti... Tada prašom man 100 Lt į sąskaitą pervesti, tada maloniai patarsiu
Nuorodą, kurią daviau, bent skaitei?
Katės, beje, keršto jausmo taip pat neturi. Tikiuosi kad pasidomėsi apie šunis šiek tiek daugiau. Įgavus supratimo, bus geriau ir tau, ir jam.
Jeigu reiks, duosiu nuorodų, ką ir kur skaityti, kai kils klausimų. Bet ir toliau darysiu tai nemaloniu tonu, kol pati nenustosi kankinti savo šuns
O tu ir darbe liepi kolegoms tau į sąskaitą pinigų pervesti, kad tu su jais maloniai bendrautum? nemanau.. o kuo forumas skiriasi nuo realaus gyvenimo? ar dėk savo žinių bagažo tokia jautiesi stipri... taip, labai daug apie šunis nesidomėjau, o matau, kad vertėtų, pripažįstu.
Temą skaitau, kai turiu laiko, straipsnio dar neperskaičiau.. bet ko čia taip niršti? vėl mane kažkokia gyvūno kankintoja darote... negi nesuprantat, kad jei jau kreipiuosi patarimų, noriu gero, nu nežinojau nuoširdžiai, kad negalima bausti "po visko". Tikrai nemanau, kad aš jį kankinu.
Iš tikro tai pirmą kartą SM su tokiu priešiškumu susidūriau, net netikėjau, kad taip būna. Ačiū visoms patarusioms, jei nesunku daugiau apšvieskit jei turit kokių straipsniukų paskaityti, savaitgalį laiko turėsiu.
nemanau.. o kuo forumas skiriasi nuo realaus gyvenimo? ar dėk savo žinių bagažo tokia jautiesi stipri... taip, labai daug apie šunis nesidomėjau, o matau, kad vertėtų, pripažįstu. Temą skaitau, kai turiu laiko, straipsnio dar neperskaičiau.. bet ko čia taip niršti? vėl mane kažkokia gyvūno kankintoja darote... negi nesuprantat, kad jei jau kreipiuosi patarimų, noriu gero, nu nežinojau nuoširdžiai, kad negalima bausti "po visko". Tikrai nemanau, kad aš jį kankinu.
Iš tikro tai pirmą kartą SM su tokiu priešiškumu susidūriau, net netikėjau, kad taip būna. Ačiū visoms patarusioms, jei nesunku daugiau apšvieskit jei turit kokių straipsniukų paskaityti, savaitgalį laiko turėsiu.
QUOTE(Gėlyte @ 2007 06 27, 16:40)
nebūtina šišsti taip, o jei norisi, galima kitur išsikrauti, kad ir sporto salėj 
Aš širstu? Aš neširstu, tik rašau tai, ką galvoju, ir neturiu noro bei laiko vynioti viską į cukruotą vatą, kad tau "skaniau" būtų. Tai tu širsti, kad aš tau "neteisingu" tonu rašau
QUOTE
Sakau, būsiu dėkinga, jei įdėsi daugiau pasiskaitymų čia,
te, askaityk dar, kad šuo ant tavęs neurgztų: Hierarchija
Sveiki,turiu DIIIIDELE problema namuose,laikau 10 men.vilksuni,kuris grauzia viska is eiles.Perkame jam visokius vitaminus,gera maista,tad auga sveikas.Perkame kaulus,kuriuos jis pastoviai "tvarko",bet kai sugrauzia imasi sofos,fotelio ir t.t.,tuoj namuose neturesime baldu
Todel noreciau paklausti,gal kas turite kokiu patarimu,kaip ji ismokyti,kad negalima to daryti??? Mes zinoma auklejam ji,gauna jis per uzpakaliuka,be to kai griztame namo ir buna vel pagrauzes ka nors,is karto slepiasi,zino,kad gaus lupt,bet jei zino,kad blogai daro,tai kodel daro???
Zodziu is anksto aciu
Todel noreciau paklausti,gal kas turite kokiu patarimu,kaip ji ismokyti,kad negalima to daryti???
Mes zinoma auklejam ji,gauna jis per uzpakaliuka,be to kai griztame namo ir buna vel pagrauzes ka nors,is karto slepiasi,zino,kad gaus lupt,bet jei zino,kad blogai daro,tai kodel daro??? Zodziu is anksto aciu
Taigi, pirma, nustokit bausti šunį po laiko. Šuo bausmę supranta tik tada, kai būna pagautas nusikaltimo vietoje ir gauna iškart, o ne po kelių valandų jums grįžus namo. Jis slepiasi todėl, kad žino, jog šeimininkai pareis, ir jis gus lupti. Už ką - jis nežino.
Antra, ne vilkšunis, o vokiečių aviganis.
Trečia, kodėl 10 mėnesių šuo yra nedresuojamas pas profesionalų dresuotoją? Šuo turi per daug energijos ir paliktas vienas namie neturi, kur tą energiją dėti. Jam reikia VEIKLOS.
Antra, ne vilkšunis, o vokiečių aviganis.
Trečia, kodėl 10 mėnesių šuo yra nedresuojamas pas profesionalų dresuotoją? Šuo turi per daug energijos ir paliktas vienas namie neturi, kur tą energiją dėti. Jam reikia VEIKLOS.
Aciu uz atsakyma,kas liecia dresuotoja,tai nera galimybiu tam,bet zadu jau greitai,be to ar visi jau taip sunys privalo eiti pas dresuotojus?Be to tai ne pirmas mano suo,pati dresuoju siek tiek,tik tiek kad pirmas toks grauzikas.
O lupti jis gauna puikiai zino uz ka,nes kai nebuna nieko pridares,tai mes jo ir "neauklejam".Ka jus manot,mes ji "auklejam" visuomet kai griztam namo,nesvarbu ar ka padare? ne,tikrai ne.jis labai gerai zino uz ka gauna.
O kas liecia pavadinima,tai kaip pavadinsi,taip nepagadinsi,tai musu vilksuniukas.Jus ka galvojot as nezinau pilno pavadinimo? 
O lupti jis gauna puikiai zino uz ka,nes kai nebuna nieko pridares,tai mes jo ir "neauklejam".Ka jus manot,mes ji "auklejam" visuomet kai griztam namo,nesvarbu ar ka padare? ne,tikrai ne.jis labai gerai zino uz ka gauna.
O kas liecia pavadinima,tai kaip pavadinsi,taip nepagadinsi,tai musu vilksuniukas.Jus ka galvojot as nezinau pilno pavadinimo?
QUOTE(aukseliuke @ 2007 07 26, 16:25)
Aciu uz atsakyma,kas liecia dresuotoja,tai nera galimybiu tam,bet zadu jau greitai,be to ar visi jau taip sunys privalo eiti pas dresuotojus?Be to tai ne pirmas mano suo,pati dresuoju siek tiek,tik tiek kad pirmas toks grauzikas.
Nedresuotas ar nemokšiškai dresuotas didelis šuo yra ginklas. Todėl, IMHO, visi šunys privalo praeiti bent elementariausią buitinę dresūrą pas profesionalų dresuotoją, kad šeimininkas sugebėtų jį valdyti. Be to, dresūra yra krūvis šuniui, jis turi kur energiją dėti, pagaliau, išsilaksto aikštelėj normaliai su kitais. Graužimo problema gali sumažėti, kai šuo turės, kur nukreipti energijos perteklių.
QUOTE
O lupti jis gauna puikiai zino uz ka,nes kai nebuna nieko pridares,tai mes jo ir "neauklejam".Ka jus manot,mes ji "auklejam" visuomet kai griztam namo,nesvarbu ar ka padare? ne,tikrai ne.jis labai gerai zino uz ka gauna.
Galiu garantuoti, kad nežino. Jis žino, kad gauna lupti parėjus šeimininkams, bet tai juk šuo, jis nesuveda priežasčių ir pasekmių, todėl bet koks pavėluotas baudimas praranda prasmę ir atneša daugiau žalos (stresas šuniui=šeimininkų grįžimo baimė=graužimas iš streso), nei naudos. Vienintelis patarimas - šuniui reikia dresūros, jums - profesionalaus paaiškinimo, kaip auklėti šunį.
QUOTE
O kas liecia pavadinima,tai kaip pavadinsi,taip nepagadinsi,tai musu vilksuniukas.Jus ka galvojot as nezinau pilno pavadinimo?
O kas dėl pavadinimo, tai jūs klystat. Aš esu įsitikinusi, kad jūs nė nežinote, kas tai yra vilkšuniai ir kad su VA tai neturi nieko bendra.
Vaizdinė informacija
Vilkšunis (CSV)
Vokiečių aviganis (GSD)
