QUOTE(Keiti @ 2010 08 03, 11:14)
Su vaiku reikia tartis, manau, kol atžala gyvena su tėvais ir yra nepilnametis privalo eiti į kompromisus su jais. Turi būti taisyklės, bausmės, atviri pokalbiai, pamokymai pavyzdžiais. Reikia labai labai daug kalbėtis, tas svarbiausiai. Tikrai negalima taikytis su visai bandymais gyventi suaugusiųjų gyvenimą, nuklys vaikas...
Sutinku su vienu dalyku - kalbėtis reikia daug, bet tas privalo/neprivalo eiti į kompromisus ir pan. Uždrausti, neleisti, išskirti ir pan....Nežinau. Nėra taip lengva jeigu kalba eina apie sunkesnį paauglį. Nusigriežtinsi, pradės bėgti iš namų. Va, neleido susitikti su vaikinuku - pro langą iššoko. Karo su sunkiu paaugliu nelaimėsi niekada. Užaštrinsi situaciją - prarasi vaiką suvisam. Turi būti atrama jam. Jam nėra lengva. Žaisti suaugusį norisi, o tas žaidimas yra sunkus. Jau vien dėl to jis turi žinoti, kad jis gali grįžti namo ir kad ten visada, bet koks, ką nepridirbęs yra laukiamas. Nes pats baisiausias dalykas, kai tas sunkusis paauglys jaučiasi niekas namuose.
Tiesa, nekalbu, kad viskas turi būti leidžiama, bet čia jau "groja" ne leidimas, o tarimasis. O tartis turi tėvai, nes paaugliai to net nemoka dar. Susitarti yra didelis menas. Net suaugusiam tai yra sudėtinga, ką jau kalbėti apie vaikį.
Žodžiu, pasakysiu taip. Bet kokios teorijos ar kitų pamokymai nublanksta prieš realų gyvenimą su sunkiu paaugliu. Realybė, ne teorija. Realybėje labai jau reikia daug laviruoti, kad kada nors tas pats sunkusis paauglys galėtų gerbti, o ne nekęsti savo tėvų. Mano tėvai to pasiekė. Ir tikrai nesidraskydami, o visų pirma suprasdami, kad jie negali skelbti karo vaikui, nes plačiąja prasme, šiame kare pralaimi ABI pusės.