todėl pasiūlyčiau palikti tas pagarbas ramybėj ir padiskutuoti iš esmės kodėl vyrui svarbu, kad žmona turėtų tik jo pavardę, ir skaudina, kad ji savos nori (čia jau ne pagarbos dalykas, sakyčiau, o vyro nepilnavertiškumo kompleksas pasireiškia) o žmona savo ruožtu turėtų sudėlioti argumentus ir išaiškinti, kodėl jai svarbi jos pavardė. ir čia ieškoma kompromiso, kuris ir taip man atrodo akivaizdus - dviguba pavardė...mano atveju tokios problemos nekilo, nei vyras kažko reikalavo nei man kilo apmąstymų, pasiėmiau vyro pavardę su -ienė, nes -ė išvis kvailai skambėjo ir asociacijas kėlė ne kokias
prie savo nebuvau prisirišusi, nes ta pavardė mano mergautinė - tebuvo formalumas, tikras tėvas nei augino nei pažino manęs, tėvą atstojo kitas žmogus taip sakant. o vyras po kelių santuokos mėnesių pasitikslino, kokia ta mano pavardė, nes nelabai atsiminė kokia pasirinkau.. va tau ir tradicijos, ir vyriški sentimentai...
