Išsiliejimo skyrelis 2

Tema kaip tik man...
Nes toks susisukęs kam nors gal ir juokingų problemų raizginys, jog gal palengvės, jį čia išraizgius po siūlelį... Gal bent pavyks tada jo nesinešiot, tarsi tam, kad viskas išsispręstų, privalėčiau kas akimirką visas tas problemas prisimint ir save graužt...
visai be tvarkos, kaip ir viskas mano gyvenime be tvarkos
- įjunkau į feisbuko žaidimėlius, suryjančius mano ir taip menką laisvą ir nelaisvą laiką - ir niekaip negaliu "atjunkti" (žinodama, savo polinkius tokiem niekam, iki paskutiniųjų nesivedžiau namie interneto, deja, kokybiškai be jo dirbti negaliu, ir va turiu ką turiu - tai travianai, tai dabar farmvilis su treasure isle...)
- yra tėvų butas. tėvas visą gyvenimą moka komunalines, gamina maistą, tvarkosi ir t. t. ir pan. motina per gyvenimą nėra mokėjus komunalinių, maistą gamino gal kokius penkis kartus gyvenime, gal ne, tvarkiusis turbūt nėra. butas keturių kambarių, iš jų tris, balkoną ir rūsį užgrobusi motina ir du kambarius, balkoną ir rūsį apjaukusi iki lubų tikrąja to žodžio prasme. Beigi drįsta aiškinti man, kad visa netvarka yra mano - esą jei susitvarkyčiau ten esančias knygas ir du maišus savo vaiko rūbų - ten blizgėtų tviskėtų. Vis ėda mane, kada susitvarkysiu, vis sakau jai - kai baigsiu savo darbą, nes neturiu laiko, ir kiekvieną dieną vis skambina ir ėda. Beje: knygos ir vaiko rūbai būtų tvarkingi, nes buvau vos ne pagal autorius sudėliojusi į savo pirktas lentynas, o rūbelius irgi tvarkingai sudėliojau į lentyną. Bet ji vieną dieną nusprendė, kad tos mano pirktos lentynos jai tiktų į jos kambarį, ir būtų galima sukraut į jas po kelis žurnalus ir vaidint inteligentę ar nežinau ką, ir mano knygas išdrėbė ant stalų ir į dėžes, o rūbelius irgi išmetė iš lentynos į maišus, mat jai pritrūko vietos saviesiem...
- galimas daiktas, kad mes neišgalėsim mokėti nuomos, nes yra sunkus finansiškai laikotarpis, tektų grįžti pas tėvus - ir neturėtume kur grįžti, dėl motinos - ji atsisako susitvarkyti, staugia žvėries balsu, kai jai primenu, kad ten ir mano butas, sužinojau, jog planavo, jei pirmas mirtų tėvas, parduot tą butą ir kraustytis į mažesnį bei už skirtumą gyvent, man nežinant, nes nežinojo, kad ten registruota mano dukra - galvojau, kad užmuš, kai sužinojo.
- pervargau su darbu. kadangi valstybė vertėjų žmonėmis iki tam tikros ribos nelaikė, pradėjo laikyt, kai jau buvo per vėlu, kai jau pasigimdžiau - motinystės pašalpos negaunu, lyg būčiau kokia bedarbė, nors dirbu nuo aštuoniolikos. kadangi vyro padėtis per krizę suprastėjo, per metus padariau dvigubą darbo normą. Būtų nieko, bet auginu pusantrų metų vaiką, kurio auginti niekas nepadeda - o mano tėvai tai gyvena chė chė už trijų namų nuo manęs, bet nėra mūsų su vyru ar manęs ar vyro pavadavę nė pusvalandžio su vaiku, tėvas yra paleidęs penkiom minutėm į parduotuvę, mama - penkiolikai... tai gyvenimas, kai dirbi iki septynių ryto, paskui dešimtą keliesi, o paskui apšokinėji vaiką, atsiguli ir nebepajėgi juo rūpintis - krinti į letargo miegą porai valandų, kol vaikas duodasi po namus, - ir save grauži, kad esi asociali motina - man įkyrėjo kaip nežinia kas...
- pervargau nuo to, kad niekaip nesugebu pereit atgal prie tokių vertimų, kurie man patinka, įkritau kaip musė į išrūgas į visokias savipagalbos knygas, ir per krizę aišku nepradėsi aiškint, jog šito neversiu, ano nenoriu - todėl nekenčiu savo mylimo šiaip jau darbo...
- prie to paties vaiko - anas lavėjo sau puikiausiai, o dabar regresuoja, nes dėl minėto darbo tempo ir miego laiko, besitesiančio pusę metų (miegot letargo miegu pradėjau tik kokį mėnesį, organizmas nebepaveža) - neturiu laiko kokybiškai užsiimt, paskaitau kokį vingrą, kaip turi tart 8 žodžius, o dviejų metukų - 300, kaip turi kraut kaladėles į bokštelį, kaip rodyt kūno dalis - ir norisi nusišauti dėl savo asocialumo, kad dėl mano kaltės vaikas to nedaro... aišku, baigsiu savo darbą už dviejų dienų ar trijų ir griebsiuos dėmesio ir lavinimo, bet ėdu save, kad gal ką negrąžinamai praleidau, versdama vaiką užsiimt savim... nors iš tiesų tai mūsų motinos ko gero nė tiek neužsiėmė.. bet ko savęs nepagraužt?
- negaliu pakęst, kad man vienai priklauso atsakomybė už vaiką. taip, mano vyras nuostabus- jis pakeičia pampersus paprašytas, pamaitina paprašytas, išmaudo paprašytas - bet jei nepaprašau, jis gali laikyt vaiką nevalgiusį pusdienį, atseit tas nenorėjo, ko gero nemaudytų mėnesį, na, pampersus gal ir pakeistų... plius ant mano galvos sužiūrėt, kada vaikas išaugo drabužėlius, kada reikia paskiepyti, pamatuot kojytę, ar batukų neišaugo, pagamint maistą, parinkt maistą, nupirkt maistą parduotuvėje, nors vyras pats kasdien eina į parduotuvę per pietus ir puikiausiai tai galėtų padaryt... kai jau išmeldi nuvažiuot į parduotuvę (jis vairuoja, aš tampau penkiolikos kilų krepšius rankom) ir surašai juodu ant balto, ką nupirkt, jis vistiek sugeba parvežt vaiko nevalgomą košę ir nevalgomo maistelio, nors lyg gyvena su manim, maitina tą vaiką ir per pusantrų metų galėtų žinot, ką tas vaikas valgo... bet juk patogiau - kai aš pasirūpinu... nemiegojus ir persidirbus... arba prašai, kad užrašytų paskiepyt, nes vaikšto pro polikliniką - tai sugeba savaitę diena iš dienos tai pamiršt, geriausia buvo, kai ėjo pas mano tėvus, pro polikliniką, priminiau, kad užrašytų - ir vistiek sugebėjo per penkias minutes pamiršti... savo bičių tai nebijokit, nepamiršta... vaikas tai abiejų, bet - gyvenam kaip standartinė šeima, tėčiui linksmybės, mamai - visa kita. o prieš pastojant tai tarėmės, kad būtent taip nebus, priesaikavo, kur tau... melagis
- gyvenu jovale, nes per darbus nebesugebu susitvarkyt, jau ir šiaip nesu pats tvarkingiausias žmogus, bet dabartinis jovalas net mane kraupina - kai ne lovos normaliai pasiklot nesugebu... kankinuos, kad išauginsiu ir vaiką jovalinį, nors tai nesąmonė ko gera, juk jai dar tik pusantrų, ji nė neprisimins, kaip ten tie mūsų namai atrodė... nes esu pasiryžus pailsėjusi išsišveisti ir niekada taip nebeužsileist...
- keikiu save, kad nemokinu vaiko savarankiškumo, nors šiaip jau savarankiška, bando valgyt pati, gert iš puoduko pati, žaidžia pati, užmiega pati, nusirengt beveik moka pati, tu pradedi, ji pabaigia, bet kur tau, man jau reik, kad ir valgytų pati, ir gertų, ir nusirengtų ir apsirengtų ir kalbėtų sakiniais, nes atrodo, vis kažko nedadarau, vis vaikas per mane dar to nemoka - nors jai dar tik pusantrų...
- graužiuos, kad prisižadu susitikt su draugais ir to nepadarau - fiziškai nėra laiko, bet bijau susigadint santykius, kad kai turėsiu laiko - jie atsuks man nugarą... gal ir ne, bet jaučiuos liūdnai dėl to...
- ėdu save, kad eilinį kartą vėluoju priduot knygą, nors ir taip dirbu nežmoniškai daug, bet aišku, sakau sau, kad aš tinginė, kad galėčiau gi daugiau padirbėt - nors kada, nė pavalgyt nespėju, nė pamiegot... bet aišku, aš tinginė, kaip gi kitaip... va ir dabar, kol tai rašau - juk galėjau kokius 2 psl. suredaguot, tiesa?
- baiminuosi, kad va dabar tai šilta, o kai už savaitės važiuosim Palangon, staiga pasidarys šalta ir bus atostogos šuniui ant uodegos, kad vis nepataikau atostogaut į šilumą...

įsidėsiu į favoritus temą ir pamėginsiu imt ir išvalyt savo smegenis nuo šios marmalynės - bent trumpam, bent savaičiukei...

čia jau ne išsiliejimas, čia jau kažkoks kanalizacijos vamzdžių sprogimas, ir ne vieno...
Papildyta:
ai, prie to pačio - kad jau vistiek sprogimas...
sveikata.
turiu mažakraujystę - ana ir neišsimiegojimas sukelia sklerozę -aš pamirštu išgert geležį, net prieš nostį pasidedu tabletę, kol nueinu vandens - pamirštu, kam man jis buvo reikalingas- tai greičiausiai viskas progresuoja - o aš bijau eit išsitirt kraują ir sužinot , ar labai nuprogresavo
bijau eit išsitirt skydliaukės hormonus (buvo su jais problemų) ir echoskopuot skydliaukę (turiu priešvėžinių mazgų) - slepiuos kaip koks kurmis po lapais ar strutis smėlyje - o situacija nuo to negerėja, nuotaika irgi
išgedo visi dantys - neinu pas dantistą, ok, man neveikia ta nelaiminga narkozė, toks organizmo ypatumas - ir aš galiu dar tūkstantį kartų gimdyt su komplikacijom geriau nei nueit vieną kartą pas dantistą - bet taip nuodiju savo organizmą ir neturėsiu tuoj su kuo kramtyt ir nervai nuo to ima, bet kas iš to - pas dantistą iš baimės gaučiau infarktą, vienąsyk mėginau eit taisytis, ištiko registratūroj klaikus panikos priepuolis ir tuo viskas baigėsi... kitąsyk ėjau taisytis, nesuveikė narkozė kaip visada, ir dvi valandas kentėjau klaikius nervo gręžaliojimus be narkozės - ir po to kojos ten nebekėliau, net nėščia būdama nėjau "tikrintis" - o vaikas gimė žaliuose vandenyse, ir save ėdu, kad gal nuo mano dantų infekcija pateko ir kas iš to - žinau, kad surištos savęs ten nenutempsiu...
bijau eit pas onkologę dėl odos apgamų, katrie yra pakeitę formą, niežėjo, vieną net netyčia nuplėšiau, nuo ko jis nepagražėjo - tėvas serga odos vėžiu, bobutė sirgo odos vėžiu, teta serga, seneliai iš kitos pusės abu numirė nuo vėžio - taip kad paveldimumas ohoho, o aš bijau diagnozės, vėl slepiuosi smėlyje kaip paskutinė idiotė...

o dabar pabandau ir tai pamiršt, o paskui, kai baigsiu darbus ir paatostogausiu, prisimint ir suvaikščiot visur, išskyrus pas dantistus... nes jei dar reiktų taisyt kokį vieną dantį, tai gal dar dar, o kai kokius 15... tiek mano drąsos neužteks...

stripulis.
Sunkus tas tavo gyvenimas man atrodo dėl to, kad esi labai pervargus. Tau reikia pailsėti.
Ant vyro nepyk, vaikai yra mamos rūpestis ir net neįsivaizduoju, kad vyras galėtų spręsti tas problemas, kurias čia aprašei. Dėl jų gal ir nepyktum, bet nuovargis daro savo.
Pabandyk vieną naktį spjauti ant visko ir išsimiegoti.
Nors čia gal pasakysiu iš fantastikos. nusiūsk vyrą sutvarkyti tų knygų ir vaiko rūbelių.
Arba netikėtai ne piktai, o nuoširdžai paprašyk mamos, tegul ji sutvarko. Gal bajerio formoj.
Dantis galima tvarkytis nebūtinai su narkoze. o tik su nuskausminimu.
Turi žiūrėti savo sveikatą, nes tavo vaikučio niekas taip nemylės, kaip tu. Turi dėl jo rasti jėgų.
Na o jei po savaitės bus blogas oras, tai bent jau išsimiegosi.

Vaikai yra ABIEJU rupestis.

o jei stripulis, palaikau tave, te tau

* Vaikai abiejų rūpestis Ypač jei dėl to buvo atskirai tartasi ir jei vyras asmeniškai pareiškia, kad būtinai padarys, tai, ko buvo prašomas, ir chroniškai to nepadaro -savaitę-dvi. Jei sakytų išsyk - aš pamiršiu, nedarysiu - no problem, susiimu ir padarau, bet jei pažada... ir vėl pažada... ir dar pažada - kuo nuoširdžiausiai... Gi suaugęs žmogus, ne mažiukas, atsakomybė turi būt.
** Nigaliu, bet šiąnakt paskutinė naktis, kai teks nemiegot, o paskui miegosiu miegosiu ir miegosiu, jei įtikinsiu organizmą miegot naktim Na, kaip nors persilaušiu.
*** Aš labai mėgstu tvarkyt ir knygas ir rūbelius - atpalaiduoja - tiesiog dabar tam neturiu laiko, o ryt vakare jau turėsiu, ir tada su didžiausiu malonumu tai padarysiu. Nors žinau, kad po kurio laiko viskas vėl bus sujaukta, jau girdėjau iš tėvo, kad dalis knygų, kurias tvarkingai sudėjau į savo spintelę (vienintelis daiktas namuose, kurį prisiskyriau kaip savo ir prašiau neliest) buvo prašomos su ta spintele iš namų pašalint Aišku, tėvas apsimetė kurčiu...
**** Žinau, kad absoliučiai neįmanoma suprasti, kas per žmogus yra mano motina, todėl tiesiog - neišeis Tokių per gyvenimą nesu nei mačius, nei apie tokius skaičius (kalbant apie buities darbus ir šiaip įžūlumą, tinginystę ir t. t.). Draugai man kaip ir pritaria, tai nėra asmeninis įsivaizdavimas.
***** Būtent nuskausminimas man ir neveikia, ne taip išsireiškiau. Narkozė irgi neveiktų, esu atsibudinėjus per operacijas Kas veikė - tai spinalinė nejautra, bet kad jos į viršų nepadarys
****** Va va, reik dėl to spirt sau į užpakalį, mylėt tai mylės, bet vistiek mamą prarast būtų ne očen...
******* Idėja Vyrą su vaiku į ploščius ir kaliošus, o pati namie - ant šono... Nors šiaip tikrai norėčiau kaip reikalas prisimaudyt jūroj

oi Stripuli...
butinai butinai primygtinai rekomenduoju vakare uzsidaryti i ramia vieta ir gerai pagalvot, ramiai taip. perziureti savo prioritetus ir nusimesti tas atsakomybes, kurios bent jau nuo Jusu nepriklauso (kaip antai mamos ar vyro netikes elgesys, juk nepakeisi zmogaus) ir pasiziureti kas yra siuo metu svarbiausia, biski i eile visus reikalus sustatyti. skaiciau neseniai kazkokiam laikrascio priede labai gera minti, kaip zmones pvz darba nustumia i 6 vieta gyvenime tik tam, kad geriau dirbtu (t.y. be itampos) ir gyvenimas pagereja. biski nusimesti zodi "reikia" ir prisiminti zodi "noriu"

nu nepamokslausiu daugiau, nes tai baisiai ikyru, zinau

imk

P. S. pas mane irgi sita tema favorituose, nes kai paskaitau kitu problemas, man sadistiskai palengveja del savuju

Pyktis ima ant besirdziu zmoniu,kuriuos sutikau savo gyvenimeli..perpykus esu kokiu mociu gali buti.

Jooooo...atejau pasiskust, bet jau pamirsau kuom...
Tai ar miegat jau?
Del vyro: tokie jau jie buna (daugelis). Tie, kurie nemoka ar nenori ar pamirsta tycia/netycia reikia surasyti, ka padaryti(aisku pats greiciau padarysi, bet tik parodyk pvz. kad as viska pati, taip ir bus visa gyvenima: pasidaryk pati), kudikio maisteli nufotkinti, arba etikete nuplesti, priminimus i mobilke suvesti, kad nepamirstu vaiko pas gydytoja uzrasyti. Jei pyktibiskai nepades, palikti kokiai porai dienu vaika su tevu, tegul daro kaip nori ir kaip ismano. Nemanau kad sugebetu numarinti
Motina: kokiu tik zmogystu pasaulyje nebuna. Zinau tokia viena, kuri po vakarienes skaiciavo ar sakutes visos vietoje (vakarieniauja tik saviskiai)
Darbas: yra darbas, belieka arba terminus ilgint arba kruvius kasdienai didint, saziningai atliekant kiek suplanuota (na cia is fantastikos srities, bet gal yra kam pasiseks )
Ligos: Ka sau galvojat, juk vaika turit, o jei kas atsitiks (tfu tfu ftu) per jusu baimes ir nesitikrinima, kas ja rupinis tokia senele ar tevas brrr... jei ne del saves tai bent del jos - butent del jos!
Dantistai: viskas priklauso nuo poziurio. Suraskit kokia gera ir kantria, kuri ne tik taisytu bet ir uz rankos palaikytu. Nebutina gi visko taisytis is karto. O greziant gi galima paprasyti, kad ilgai negreztu su pauzemis, jau tik nepasakokit kad skausmo trumpo istvert negalima. Cia tik baimes akys dideles. As irgi visad taisausi be jokiu nuskausminimu. Tai stai geriau dantys taisyciausi nei gimdyciau

Labs.
dėl vyro - nei ką pridurt nei ką atimt, taip, paprasčiau pačiai viską daryt, bet gi nesinori reiks fotkint, tiesa, kol kas nėr kuo - vaikas tulike prieš kurį laiką fotiką nuskandino kai dar "nemokėjo" atsidaryt klozeto ir "niekad nieko" ten nemėtė... o šiaip dar dėl vyro - galiu lažintis, kad daugybė moterų palaikytų jį idealiu, taip kad labai skųstis neverta, o ir šiaip skundimasis santuokos nepagerina, tai reiks "čiauptis" - nes tikrai apskritai prisideda daug. bet pazyst kartais irgi norisi geriau čia nei jam.
dėl motinos. bent jau labai seniai neturiu jokių iliuzijų. neketinu jos nei keist nei parintis, kad ji tokia, bet tiesiog buvo "smagu" ją čia sau "garsiai" apibūdint į visą marmalą, nes jai pačiai taigi nepasiskųsi, o artimi žmonės ir patys mato, kas zo pilietė. nu man tos mintys "sklandė" škias ir erzino.
dėl darbo. - viskas būtų buvę gerai, jei tos bobelytės, kurios tikrino, ar knyga įdomi, būtų ne tik paveiksliukus pažiūrėjusios, bet ir tekstą paskaičiusios. turiu tokią ypatybę - jei tekstas įdomus, verčiu didžiuliais greičiais ir nepavargdama, jei neįdomus - verčiu maždaug dvigubai greičiau nei bendras vertėjų populiacijos vidurkis, bet jau taip kankinuosi psichologiškai... tai kai gavau knygą, man buvo apsakyta, kad tekstukas nesvietiškai įdomus, na, aš tokius terminus ir pasidariau... tai iš tos knygos įdomus buvo vienas skyrius, aš tada per naktį 32 psl. ir išverčiau, ir taip, kad beveik taisyt nereikėjo... bėda, kad kiti 240 psl. buvo klaikiai neįdomūs, tai aš vat ir nesutilpau į terminus, puse mėnesio atvėlavau, o kadangi anksčiau vėluodavau dar daugiau, tai jau reikėjo pasispaust... dabar tikrai reiks imt pačius ilgiausius terminus, tokius, kokius imčiau neįdomiai knygai. jei dar kas ką nors duos bet šiąnakt pasispaudžiau, sąžiningai atsėdėjau nuo dvylikos iki aštuonių ryto ir viską užbaigiau, tai šitas manęs nebenervina, priešingai, euforija apėmė - atostogossss... mamos nėr, galėsiu ramiai ištvarkyt "savo jovalą" tėvo namuose... vieni gėriai.
dėl ligų. o va nieko negalvoju, sėdžiu stručio fazėj. dabar manau, kad kadangi vistiek esu pervargusi, ir vistiek uždelsiau, tai bent jau prieš atostogas niekur neisiu ir nuotaikos sau netaisysiu (negadinsiu), o paskui, kol dar vyras atostogose, reiks viską "aplėkt" per savaitę, nes kai jis dirba, su vaiku be mašinos nelabai yr šansų tampytis po vilniaus ir ne vilniaus daktarus...
dėl dantistų. galima ištvert trumpą skausmą, galima ilgą - kai man dvi valandas gręžė nervą, o nuskausminamieji nesuveikė (meluoju, suveikė išėjus iš kabineto, nes suvarė dvigubą dozę, penkiom minutėm, o paskui ištiko kažkokia alerginė reakcija ir aš pusę metų negalėjau normaliai prasižiot) - aš nė nesucypiau ir niekaip kitaip neparodžiau, kad man skauda, dantistė paskui pasakė - nu va, matot, kaip viskas paprasta, dabar tai jau vaikščiosit pas mus, aš tik palinksėjau ir iškūriau vūn. bet kad ištvert tuos skausmus, reikia NUEIT pas dantistę, atsisėst į kėdę ir įsikabint nagais į ranktūrius. o vat NUEIT negaliu, pakeliui sprogs širdis. nejuokauju prisisapnuoja, kad pas dantistę, ir tai savaitę širdis kalatojasi ir skauda... eisiu, jei nepaprastai skaudės, o kadangi per gyvenimą neskaudėjo- nebent kokį virbalą į skylę susikiščiau, ko nedarysiu, - tikiuosi, ši akimirka ateis kiek vėliau... kai jau bus paplitęs lazerinis dantų gydymas beigi dantų atauginimas iš ląstelės

Del kudikiu maisto: jei fotiko nera, nupleskit etikete. Mama taip teva i parduotuve siusdavo
Aaaa tai atejimas pas dantiste baisiausia dalis? Tai nieko as mama uz rankos vesdavau, ziuredavau, kad nepabegtu o tada jau sesele uz rankos laikydavo. Beje o ikalt pries vizita nebandet? Aisku dantistei reiktu paaiskint kvapo priezastis, bet jei padetu, kodel ne?
Geru atostogu

ai, o šiaip, dėkui, merginos, bet patarimų man kaip ir nebereik - toks durnas amžius, kai rožiniai akiniai senokai sudužę... bet tik kad tas neapsaugo nuo "sunkių situacijų sankaupos", kai jos tiesiog susideda ir jas tiesiog reikia išgyventi. ir tada gerai kažkur "išsilieti", susikaupt ir dorotis su jom po vieną toliau... tada žinai, "Kaip ir ką", bet nebežinai, "kada ir kaip"
sėkmės irgi visom čia rašiusiom ir rašysiančiom
Papildyta:
shania, dar pabaigėlei - esmė ta, kad prieš nėštumą manęs neveikdavo JOKIOS svaiginančios medžiagos - nei alkoholis, nei vaistai... Esu ne kartą mėginusi tiesiog pasigerti, kad ką nors pridurniuotum žmogus ar pan, gėda gi kai 32 metų boba, o visad blaivi kaip tapkė... Nu ir nepavyko. Kad ir kiek išgerčiau (didesnis kiekis gal jau tiesiog sveikatai pakenktų) - ilgiausias apgirtimas, kai dar pati žinau, kad va, valio valio apgirtau (viskas vykdavo prie liudininkų juos perspėjus, ką meginu daryt, kad galėtų pasakyt, kaip pavyko) - truko dešimt minučių - buvo labai linksma, ir suvokiau, kad nuo alkoholio... Fizinės koordinacijos irgi beveik neveikdavo - beveik.
Na, o dabar, po dviejų metų blaivystės, žiūrau, kad jau skardinės sidro neįveikiu, nes ima apgirtimas. Tai sakau, gal susikaupsiu, nueisiu pas kokią dantistę ir žiūrstelsiu po visų kitų sveikatos patikrinimų, jei ten viskas ok, - o gal ir nuskausminamieji veikt ėmė, o maža ką? Gi sako pakinta ten visokie dalykai po nėštumo, kodėl negalėtų pakist jautrumas svaiginančiom medžiagom?
Tiesiog... vardan savęs neičiau. bet mąstau, kad kai reikės vest vaiką pas dantistą, o tėtis pvz. negalės, o aš negalėsiu psichologiškai - nu tai kokią aš jai "kiaulę" pakišiu - jai tai gal veiks tie nuskausminamieji... Tai reik kažkaip pačiai iki ten davėžlint ir jei ne dantis taisytis, tai bent atsikratyt paniškos baimės... Bailių žmonių dantistų numeriukų porą susirinkau, katrie įpratę su panikioršais bendraut, pamėginsiu...

Sorry už šiokį tokį trešimą - teršimą t. y. - o iš kitos pusės - irgi išsiliejimas...

žodžiu,mane ilgesys tuoj sugrauš,nugrauš ir dar pergrauš..