Išsiliejimo skyrelis 2

Plius galėjau dūmt į Paris,bet neee,kažko likau čia.Net nesuprantu kodėl.Durna merga esu.

kalbejau zinokit nekarta,neina man atmerkt jam akiu ir viskas,atrodo jis neplanuoja gyvenimo,tipo viskas bus gerai problemos pacios issispres

Na, perskaiciau, kad galima lieti cia savo nuoskaudas... Gal nuskambes infantiliai, vaikiskai, bet manes niekas nemyli... Is tiesu, manes nera nuosirdziai mylejes nei vienas vyras. Zmones sako, kad as protinga, grazi, seksuali, daznai girdziu, kad esu labai gera. Zinote, man ir paciai atrodo, kad nesu beviltiska (bent jau isvaizdos prasme). Taciau kokie tik santykiai prasideda, na... kazkaip niekas nesiryzta manes nuosirdziai pamilti. Visi tik sako, tu verta, kad tave myletu. Gyvenu su valdingu zmogumi. Jau ne vieni metai. Na jis toks, kad jau nebeturiu nei vienos drauges - visos klausia, ar bus JIS? Nes jei bus, tai nesusitinkam. Taip ir nutruko tos draugystes. Na o jis nepaleidzia manes. Manau, kad jam labai gerai tureti tokia kaip as, kuri visada nusileidzia. Mylejau karta viena vaikina. Visa sirdimi. Kad ir koks jis nesekmingas buvo, buvau pasiryzusi del jo ir uz ji viska padaryti... O jis galiausiai atstume mane, sakydamas, kad jam reikia stipresnio, valdingesnio zmogaus, o ne angeliuko. Tu santykiu gal tiek ir tebuvo gyvenime, bet kazkaip matau aplink merginas, kuriomis vaikinai rupinasi, stengiasi del ju, o as... Daznai jos tikrai yra blogesnes mergaites, kai kurios gal net negrazuoles, bet...jos mylimos. O manes nemyli niekas. (Taip taip, tevai, suo, kate myleti gali, bet as kalbu ne apie tai). As svajoju, kad man kas nors atnestu ryte i lova arbatos, padovanotu koki kvaila menkniekeli, iskrestume kokia kvailyste kartu. Noreciau jausti, kad esu reikalinga, nes mane myli, o ne del to, kad gerai tureti tokia partnere. Nezinau, ar kas cia skaitys toki ilga laiska, bet bent jau kazkur pasakiau. Asaros byra. Zinote, as taip moku myleti, rupintis, atiduoti... Viska galiu atiduoti. Aisku, galima sakyti reikia buti principinga, aikstinga - juk vyrus tokios traukia. Bet tai nebuciau as. Tektu vaidinti. Karta vienas draugas pasake: Kokia tu saunuole. Kai as jau ieskosiu zmonos, noreciau, kad ji butu tokia kaip ji. Cha cha cha... Taip smagu, kad net graudu. Taip noreciau, kad mane nuosirdziai myletu, aistringai liestu, rupestingai apkabintu. Noreciau jau tos meiles. Tikros, is sirdies...

nepergyvenk,mano vyras turi 200 tukst. skolos ir neturim kur gyvent,glaudziuos pas mama...turim ir dukryte...na dabar isvaziavo i uzsieni dirbt...dar nedirba,bet turetu pradet...tikiuosi palengves... seip atrodo kazkokioj duobej esu...islipciau palikus vyra,bet jis nera toks jau blogas tik ryzto jam truksta ir is salies atrodo jog pro pirstus ziuri,mano gimine man skirkis,skirkis...bet as noriu ,kad mano angelelis pilnavertei seimoj gyventu...vyras ne alkoholikas,nesimusa,nerekauja...tad jam reikia i rankas susimti
norejau paguost ,kad buna ir baisiau

Oi merginos, užėjau, sakau, pabambėsiu, kad pikta kaip velnias ant savęs esu, viskas, trūko kantrybė, treti metai apart darbo nieko nematau Visos šventės, visos išeiginės paaukotos sumautiems popieriams...
Ale pamačiau, kad mano problemos - tik išsidirbinėjimas, dėmesio trūkumas matyt Et, kas tas mano darbas, palyginti su nedarbu, skolom ar smurtu...
Žinot, mergaitės, taip noriu pasakyt, kad viskas išsispręs, kad skolas pamažu atiduosit, kad sergantys pasveiks, o neklaužados vaikai užaugs. Ir kad užeis ūpas puodus virtinukams šviest, anksčiau ar vėliau Juk kas mus paguos, jei ne mes pačios. Po visoms.

Faustina, labai daug ką bendro jumyse matau su savim. Manęs irgi nieks nemyli, bet aš pati kalta. Aš irgi "totalus gėris" esu, manau, kartais tuo žmones ir atbaidau. Jei jau myliu - tai visą save atiduosiu ir dar truputį pridėsiu. Kai kuriuos tai gąsdina.
Ne vieta čia, matyt, patarimams, bet kažkodėl jaučiu, kad ne su tuo žmogum esat. Geram žmogui reikia valdingo žmogaus, bet iš jūsų pasakojimo spėju, kad jūsiškis perdėm valdingas. Ar bandėt šnekėti su juo, papasakoti kaip jaučiatės?

Sveika,
Man atrodo tau reikia atrasti savo žmogų ir viskas susitvarkys. Gal tada kai tu to ir nelauksi. Niekada nenustok būt savimi, nežiūrėk ką daro kitos, juk kažkam reikės būtent tokios kokia esi tu.
Dėl tų kavų į lovą, manau nereikėtų taip sureikšminti. Gal atradus savo žmogų reikėtų atnešti jos pačiai, o ne laukti iš kito... O iš kitos pusės kiek yra tokių, kad laksto su kava, o pasižiūrėk, jau išsiskyrę. Arba tą faktą taip sureikšmina, kad įsižeidžia jei to nėra.
Na čia tokios mano mintys.
Nelabai supratau ar tu gyveni viena ar su tuo valdingu žmogumi.

Faustina,
Nežinau, kaip čia nutiko, bet praktiškai aprašei mano istoriją... skaičiau "tavo ilgą laišką" ir galvojau, kaip taip gali būti, kaip gali sutapti viskas... ir kito žmogaus valdingumas ir meilė jam atiduodant save ir dar biškį pridedant ir draugių atsisakymas susitikti bendrai... tik vienas dalykas turbūt skiriasi... mano istorija šiek tiek ilgesnė... t.y. atėjo laikas ir mane tas mano be proto mylimas valdingas vyras išmetė... tiesiog išmetė... mes nebuvom vedę... liepė susirinkti daiktus, atnešė daug baltų maišų, kur rudenį žmonės bulves pila ir liepė per vieną dieną susirinkti daiktus ir "ištransliavo" mane į mano butą (ačiū dievui aš jį (butą) turėjau ir jo, JAM neatidaviau)... Pusantrų metų buvo juoda duobė, juoda bedugnė, maniau iš proto išeisiu, nes "stogas čiuožė" pilna ta žodžio prasme... likau be mylimo žmogaus , draugių, darbo, pinigų, be santaupų, nusisuko net mano pačios dukra... visi... tik kaip aš sakau, dievulis neužkrauna daugiau, nei mes galim pavežti, tik reik ieškoti išeities, KAŽKĄ DARYTI, o ne laukti... savaime nieko nesulauksi... nebent nutiks kaip man... po išmetimo dariau labai daug, ir.... IŠSIKAPSČIAU !!! Dabar žinau, kad galėjau DARYTI tam tikrus dalykus ir anksčiau, bet nežinojau ką ir kaip. Dabar matau ,kiek daug aplink moterų kenčia taip pat ar labai panašiai. Todėl ir subūriau ir vilniuje jau veikia moterų pagalbos grupė, būtent tokiems ar panašiems atvejams. Taip kad viskas yra įmanoma, galiu pasakyti, - mums, moterims reikia šiek tiek pasikeisti. O tai tikrai labai sunku, labai skauda, bet įmanoma. Čia tinka labai gera lietuvių patarlė: "tave nupirks už tiek, už kiek save parduosi". Tai va, mes esam nuostabios, tik mums reikia išmokti save "brangiau parduoti". Jei kas susidomėsit mūsų veikla, kontaktai šios žinutės apačioje.

Sveikutes:)
Gerai, kad jus radau, nes siandien man kazkokia depresine nuotaika

nekenciu savo darbo paaukota viskas: ir savaitgaliai ir gimtadieniai ir sveikata...... gristu naktim ne nematau kaip mano vaikas auga

is tu nervu siandien direktorei pasakiau, kad man siulo kita darba (tikrai) . Visom prasmem prastesni. Taciau tikejausi, kad pasiulys neini ar kas panasaus
o ji paaiskino, kad supranta...ir jei nuspresciau iseiti, kad tik is anskto perspeciau

o visada sake kad taip mane vertina.........Nusivyliau, geriau jau buciau nieko nesakiusi.
O dar du persileidimai buve.....jei pasisektu pastoti, nors i dekreta iseiciau ir nereiketu to darbo kesti, bet va kur beda -darbas sunkus, delto ir persileidimai buvo na kita kart imsiu biuletenius ir viskas

liudna kazkaip

Ech, man šiandien irgi liūdesio debesėliai, atrodo galvoje begalė minčių, viskas verda, bet gal parašius savo mintis palengvės Labai labai slegia tai, kad nors jau seniai negyvenu kartu su tėvais, esu ištekėjusi,bet mano visą gyvenimą kontroliuoja mama. Esu vienturtė, ji labai prie manęs prisirišus, bet tai jau pradeda smaugti..Ji labai įtaigingas žmogus, kuri sugeba paveikti psichologiškai, kad atrodo aš bet kokį žingsnį žengdama savo gyvenimą turiu pagalvoti ar jai tai patiks, ar ji nepieštaraus ir pan...Na ir viskas baigiasi tuo, kad aš darau kaip man patinka, o išeitis lieka viena- meluoti Nes kitaip žinau, kad prasidės vos ne tetoras, amžini priekaištai, pamokymai, riksmai, ašaros ir pan, todėl atrodo tai vienintelė išeitis gyventi savo gyvenimą, bet tas labai labai slegia Taip pat iš proto veda įsipareigojimai, kurių žinoma šiais laikais turi visi (beveik visi), na bet mane kartas nuo karto tai pradeda labai slėgt ir kelt nerimą dėl ateities. Taip pat turiu kažkokią nepaaiškinamą baimę, kad gal sergu kokiomis baisiomis ligomis, bet turiu klaikią gydytojų fobiją, net iki alpimo atėjus į gydymo įstaigą, todėl nesitiriu ir nesitikrinu profilaktiškai (nors reikėtų). Taip pat labai norėčiau būti valingesnė, nes atrodo esu visiška bevalė, žinau kuo rizikuoju, bet vistiek nieko nedarau, neprisiverčiu, atrodo ekstremaliausiomis situacijose, kai turėsiu ryžtingai veikti pavirstu į pasyvų stebėtoją ir stebiu, kaip griūva mano pasaulis Na ir dar labai norėčiau kad MB nebūtų toks bambeklis kaip dabar, nes kartais ta jo viskuo nepatenkinto išraiška varo mane iš proto

Atrodo, kad perskaitei mano mintis... Visiskai identiska situacija

O mane pradeda nervinti trintis su mama... Aš, vyras ir vaikas gyvenam su mano tėvais, jie geri, nieko neprikiši. Dabar laukiuosi antro vaikelio, tai esu dekretinėse, daug laiko tenka būti namie. Na ir pradėjom pyktis su mama, ji vis bando man aiškinti, kad pvz - eik valgyti daryti, jau vyras grįš...o aš laukiu, kol ji išsikuis iš virtuvės, nes nėra vietos apsisukti... arba sako - aš valgyčiau bet ką, kad tik kas pagamintų, tai dabar gaminu aš,nes turiu laiko ir... pastoviai neįtinku - tai jai to nesinori, tai ne taip padariau, tai tas, tai anas ... vaiką saldumynais lepina, o aš nespėju pas dantistę vedžioti , sako - silpni dantys, nieko čia nepadarysi, saldumynai ne prie ko... nenoriu net plėstis, tokie kvaili dalykai, bet varo į neviltį... esmė, kad širdis neleidžia išsikraustyti, nes mama su tėčiu prašo, kad liktume, kad jiems vieniems liūdna bus, kad neatiduos vaiko išsivežti Išsikraustyti galime į kaimą, turime savo kampą (už 30 km), bet tame pačiame kieme gyvena uošvienė, su kuria vyras kaip katė su pele sugyvena Žodžiu nervuojuosi, nes nežinau kaip pasielgti, kad visiems būtų gerai

Visiems niekada nebus gerai, nes kiek aprašei tai mama ir žiūri ne, kad tau, o kad jai būtų gerai. Kas čia per grasinimai neatiduoti vaiko?
mama su tėčiu prašo, kad liktume, kad jiems vieniems liūdna bus,
O dabar tau neliūdna? Tu jai vis neįtinki.
Žinok geriausia gyventi savo kampe su savo šeima.