QUOTE(Shania @ 2010 07 21, 13:09)
Gal draugems paprasciausiai siuo metu nekaip sekasi ir matant kito sekmes siek tiek grauzia pavydo kirminas? Kazka tokio savo santykiuose su draugemis irgi teko pastebeti. Atrodo ju visad klausai, kartu dziaugiesi, klausi kas ir kaip, o kai paciam knieti pasidalyti dziaugsmu buna tik santurus: puiku ir tyla
Galbūt

Kaip sakoma, kiekvienam sava laimė/nelaimė didžiausia. Bet nepasakyčiau, jog man labiau sekasi negu draugei. O dėl kiekvienos, atsiprašant, smulkmenos, aš su ja pergyvenu ir džiaugiuos... Aišku tai įvyksta natūraliai, nes kitaip jos drauge nevadinciau. Tad visas rūpestis ir susidomėjimas savaime atsiranda. Tačiau, ką galvoti, kai savo atžvilgiu pats to nebejauti iš kito žmogaus pusės?..

Jei bendrauju nuoširdžiai, tai būnu ir atvira, taigi aš jos klausiau, kas įtakojo tokį nebesutelktumą ir t.t., tai ji atrėžė, kad jei pačiai (šiuo atveju man) nekoks etapas gyvenime, tai neprisigalvočiau, jog ir aplinka bei kiti žmonės blogi darosi

Bet čia kvailystė, juk aš jaučiu...tarsi pavydas iš jos pusės (nors tikrai nėr ko pavydėt), tarsi nebeįdomumas kažkoks... Skaudu....

o dar visai neseniai norėjos su ja kalbėtis apie viską. Ir, žinoma, būtent dėl to, kad buvau išklausyta, sulaukdavau patarimų ir t.t.