Liūdna dėl daug ko... bet išsiliet laabai gera!
Labai sielvartauju ir jau, rodos, sunku susitaikyti su užeinančiom tėčio psichozėm. Niekada nežinai, kada laukti užeinančio nervų protrūkio

Pavargome su mama.
Plyšta širdis, kad visados kartojau, kad tikrų draugų tikrai yra. Vienetai, bet yra. Jog kažkam pasiseka būti apdovanotais jais. Ir pati maniau, kad tai turiu. Tačiau... Ne tik, kad išsiskyrė keliai su
tikriausia drauge, bet dar mane įskaudino taip, jog maniau, kad retas priešas šitaip galėtų
Liūdna ir pikta ant savęs, kad yra begalės tikslų, o atidėliojimas ir tingėjimas daug ką sustabdo
ir dar, labai labai nesuvokiama, kodėl tiek daug pagiežingų, piktų, niurzgų žmonių

atrodo net kai pats esi laimingas, šimtai šalia esančių stengiasi nublokšti pakylėjimą
ai... ir išvis... kvailas, skaudus etapas mano gyvenime