Makso Frajaus "Atejunas" (rusu kalba). Buvo labai idomu, kaip man si knyga pasirodys, turint omeny, koks aziotazas del jos kiles... Prisipazinsiu, teko truputi pavargti, kol knyga prisijaukinau. Is pradziu kiek erzino begalinis tusciazodziavimas, truko dinamikos, atrode, kad nieko nevyksta - visi tik valgo, geria, metosi lekstais juokeliais ir daug pliauskia apie nieka. Na ir retkarciais vis ivyksta koks nedidelis nuotykis... Apie viduri net kiek nusibosti pradejo. Paskui sumasciau, kad gal reiketu knyga skaityti didesniais gabalais, o ne po keliolika psl per diena. Si taktika, ko gero, pasiteisino, nes antraja puse perskaiciau su daug didesniu malonumu, ir prie stiliaus pripratau, ir idomiau pasidare. Paskutine dalis, kelione i Ketari, jau ir visai smagiai susiskaite ir itrauke. Frajaus fane, atrodo, dar netapau, ir kad iveiksiu visas 13 knygu apie Echo pasauli, labai abejoju, bet antraja knyga noreciau perskaityti kada nors.
Dolitle, gal galetum man ja uzsakyti (noreciau ir toliau skaityti rusiskai)?
Verdiktas: lengvas smagus skaitinys megstancioms fentezi (nemegstancioms tikrai nerekomenduoju), ypac kai turi daug laiko ir norisi ko nors
desertui. Iki pramogines literaturos sedevro netraukia, bet ir ne makulatura. Skaityti geriausia per pora prisedimu, "netempiant gumos", kitaip gali ir nusibosti, pamazu skaitant, nes gilintis ten nera i ka.
O siaip tai visai simpatiskas tas Echo pasaulis. Ir seras Maksas labai tikroviskas, nei gerietis, nei blogietis - per viduriuka toks. Ir dar man patiko Echo pasaulyje vartojami keiksmai: "дырку над вами в небе!", "вурдалака тебе под одеяло!"

Kas per daiktas tas вурдалак tai nelabai ir zinau - speju, kad kazkokia nemaloni tamsiojo pasaulio butybe, ar ne?