Bet nuo to karto mes nebesisaugom, ne as, ne manasis. 
Galbut tai konflikto atomazga?
Labai tikiuosi.
Na, matyt, man jau is tiesu vaziuoja stogas. Karta, beskaitinedama internete moteriska puslapi, nepajutau, kaip apsiraudojau ir apmaudo, nuoskaudos, nevilties. Stengiaus tyliai, bet kazkaip vyras pastebejo ir puole mane guosti, klausineti, ko as verkiu. Na, as ir pasakiau, kad nebegaliu daugiau taip, noriu tapti mama, nes gyvenimas man visiskai beprasmis.... Na, zinoma, buvo ilgas ilgas pokalbis, aiskinimasis... Sunkus buvo tas pokalbis. Po jo as visa savaite kazkaip jauciausi kaip viena koja anapus mudvieju bendro gyvenimo. Bet nuo to karto mes nebesisaugom, ne as, ne manasis.
Galbut tai konflikto atomazga? Labai tikiuosi.
Bet nuo to karto mes nebesisaugom, ne as, ne manasis. Galbut tai konflikto atomazga?
Labai tikiuosi.
| QUOTE (oilylia @ 2004 09 11, 20:52) |
Ir buk zmogau saziningas, pasakiau kad nebevartosiu kontraceptiku, jei nenori  , tai pats saugokis, ir ka jus manot, ogi jau visus metus saugosi, ir ka padaryt. Kada vyras subresta vaikui, turbut niekada |
Oilylia, naudokit lubrikatus (tipo, kad "geriau slystu")
ir labai plonus prezervatyvus. Tada didesne galimybe, kad gali nutikti "netyciukas". 
mes su vyru abu nusprendeme kada jau reiketu pradeti leliu. manau santuokos pradzioje reikia dar priprasti vienas prie kito, prie savo kaip sutuoktiniu pareigu, o veliau savaime atsiranda noras dar vieno sheimos nario 
turbut ir nuo vyro priklauso. vieni nori sheimos kiti neapsisprendzia ilgai. manishkis visada man sake, kad norejo sheimos jau nuo 20 metu (jam dabar 27) dabar abu labai laukiame musu meiles vaisiaus 
turbut ir nuo vyro priklauso. vieni nori sheimos kiti neapsisprendzia ilgai. manishkis visada man sake, kad norejo sheimos jau nuo 20 metu
(jam dabar 27) dabar abu labai laukiame musu meiles vaisiaus
Saara, va matai, kaip kartais viskas netiketai issisprendzia
O mano vyrelis yra priverstas kas menesi bent po viena sriubavima sita tema isklausyt (PMS matyt) , bet pats kaltas, kad sutinka pradet tik po pusmecio 
O mano vyrelis yra priverstas kas menesi bent po viena sriubavima sita tema isklausyt (PMS matyt)
, bet pats kaltas, kad sutinka pradet tik po pusmecio
Jo sitie vyrai, manajam tai atrodo, kad niekada daugiau nebeateis nei laikas nei noras antram As tai jau labai noreciau, galu gale ir tarp vaiku jau penkiu metu skirtumas butu (manau ne mazas), bet jis nesutinka, o kazkaip paciai imtis iniciatyvos nesinori, nes manau, kad tuomet likciau viena su dviem vaikais. Nors kita vertus manau, kad mes abu jau esame viena koja gyvenymuose atskirai , nezinau Tai kazin ar tokioj situacioj reikalinga pradeti kita gyvybe. Bet as pati asmeniskiai, jei ir taip nutiktu, vistiek noreciau antro vaikelio nuo savo vyro. Kazkaip neisivaizduoju, kad galetu buti kitaip 
Ir musu dukrele jau labai nori sesytes ir tecio praso, bet...
As tai jau labai noreciau, galu gale ir tarp vaiku jau penkiu metu skirtumas butu (manau ne mazas), bet jis nesutinka, o kazkaip paciai imtis iniciatyvos nesinori, nes manau, kad tuomet likciau viena su dviem vaikais. Nors kita vertus manau, kad mes abu jau esame viena koja gyvenymuose atskirai , nezinau Tai kazin ar tokioj situacioj reikalinga pradeti kita gyvybe. Bet as pati asmeniskiai, jei ir taip nutiktu, vistiek noreciau antro vaikelio nuo savo vyro. Kazkaip neisivaizduoju, kad galetu buti kitaip Ir musu dukrele jau labai nori sesytes ir tecio praso, bet...
sveikos, mano draugas neturi supratimo apie mano dienas, tai kai vaisingos, as jam sakau, ziurek, atsizymejau, kada galim nesisaugot, 100 %... 
o kai pavojingos dienos praeina, tada sakau, ziurek, tik nebaik i mane... ir jis tiki...mh, sako.
tik kad jau pradedu nervuotis belaukdama trecio bandymo rezultatu, jei nescia, tai atrodo visa pasauli apkabinsiu, oi kaip noriu...jis irgi nori, tik stabdo (mokslai ir t.t.)
o as manau, kad ir su mazu vaikuciu pamazu galima mokslus pabaigt juolab kad neplanuoju karjeros o tik siaip noriu pabaigt o kada nesvarbu.
va tokia as.
o kai pavojingos dienos praeina, tada sakau, ziurek, tik nebaik i mane... ir jis tiki...mh, sako.tik kad jau pradedu nervuotis belaukdama trecio bandymo rezultatu, jei nescia, tai atrodo visa pasauli apkabinsiu, oi kaip noriu...jis irgi nori, tik stabdo (mokslai ir t.t.)
o as manau, kad ir su mazu vaikuciu pamazu galima mokslus pabaigt juolab kad neplanuoju karjeros o tik siaip noriu pabaigt o kada nesvarbu.
va tokia as.
Manau, kad tai turi būti tik abipusis apsisprendimas ir sutarimas. Šeimoje, meilėje, draugystėje neturėtų būti vietos apgavystėms ir prievartai.
Iškilus tokiai problemai, kai vienas nori, o kitas ne, reiktų ją kažkaip išspręsti. Negalima vaikų padaryti jokios problemos sprendimo būdu, net ir šitos. Juk
turi laukti abu tėvai, abu jį turi auginti, auklėti ir mylėti. 
Iš kitos pusės iškyla klausimas: ar gali vienas žmogus versti kitą elgtis prieš jo valią? Ar gali nenorintis vaikų versti laukti ir kentėti norintįjį? Ar gali norintis vaikų imti ir apgauti savo partnerį? Manau, kad ne. Pirmiausiai reikia tarpusavyje kalbėtis ir išsiaiškinti, kas kodėl ir kaip. Gal iš tiesų tiems žmonėms jau nepakeliui? O gal tiesiog reikia dar truputį laiko? O jei ir po ilgų kalbų niekas nejuda į priekį, tada manau pagal situaciją galima ir pagudrauti. Pvz. toks vyras žmonos įkalbinėtas ištisus metus gaminti , neturėtų nustebti, kai jo žmona imtų ir 
, be jo pritarimo. Čia jau jis būtų pats kaltas, kad nesusiprato 
Mano vyras atrodė gyvenime vaikų neužsinorės.
Kol pati nenorėjau, nemačiau didelės problemos tame. Galvojau, ateis laikas ir užsinorės. Bet man poreikis atėjo anksčiau nei vyrui. Tada buvo visko. Iš pradžių nekalti juokeliai, stebėjimas reakcijos į matomus . Po to švelnūs pokalbiai tema Ar nori ? kadangi atsakymas būdavo trumpas ir aiškus ne, tai greitai jie pasibaigdavo. Galų gale pradėjau grasinti, kad išprotėsiu, jei neturėsiu , tada vyras paprašė pusės metų. Nežinau, kas pasikeitė per tą laiką, gal tiesiog tiek tetrūko iki apsisprendimo, bet nepraėjo tas laikas, o vyras pats ėmėsi iniciatyvos gamyboj. Pradėjo mano ciklą sekti, ir labiau už mane pergyveno, kai nepavykdavo. O koks laimingas buvo, kai pamatėm II, tiesiog visas švytėjo. Ir kai persileidau, jis buvo labai liūdnas, pergyveno gal daugiau nei aš. Visi guodė mane, o aš savąjį vyrą. Dėl tokių prisiminimų linksmų ir liūdnų, reikalingas abipusis sprendimas. Nežinau, kaip būtų jis reagavęs, jei būčiau įvykdžiusi savo planą prakiurdyti prezervatyvus. 
Sąžinė neleido, bet nežinau, kiek ilgai būčiau iškentusi, jei mylimasis nebūtų susipratęs.
Šeimoje, meilėje, draugystėje neturėtų būti vietos apgavystėms ir prievartai. Iškilus tokiai problemai, kai vienas nori, o kitas ne, reiktų ją kažkaip išspręsti. Negalima vaikų padaryti jokios problemos sprendimo būdu, net ir šitos. Juk
turi laukti abu tėvai, abu jį turi auginti, auklėti ir mylėti. Iš kitos pusės iškyla klausimas: ar gali vienas žmogus versti kitą elgtis prieš jo valią? Ar gali nenorintis vaikų versti laukti ir kentėti norintįjį? Ar gali norintis vaikų imti ir apgauti savo partnerį? Manau, kad ne. Pirmiausiai reikia tarpusavyje kalbėtis ir išsiaiškinti, kas kodėl ir kaip. Gal iš tiesų tiems žmonėms jau nepakeliui? O gal tiesiog reikia dar truputį laiko? O jei ir po ilgų kalbų niekas nejuda į priekį, tada manau pagal situaciją galima ir pagudrauti.
Pvz. toks vyras žmonos įkalbinėtas ištisus metus gaminti , neturėtų nustebti, kai jo žmona imtų ir , be jo pritarimo. Čia jau jis būtų pats kaltas, kad nesusiprato Mano vyras atrodė gyvenime vaikų neužsinorės.
Kol pati nenorėjau, nemačiau didelės problemos tame. Galvojau, ateis laikas ir užsinorės. Bet man poreikis atėjo anksčiau nei vyrui. Tada buvo visko. Iš pradžių nekalti juokeliai, stebėjimas reakcijos į matomus . Po to švelnūs pokalbiai tema Ar nori ? kadangi atsakymas būdavo trumpas ir aiškus ne, tai greitai jie pasibaigdavo. Galų gale pradėjau grasinti, kad išprotėsiu, jei neturėsiu , tada vyras paprašė pusės metų. Nežinau, kas pasikeitė per tą laiką, gal tiesiog tiek tetrūko iki apsisprendimo, bet nepraėjo tas laikas, o vyras pats ėmėsi iniciatyvos gamyboj. Pradėjo mano ciklą sekti, ir labiau už mane pergyveno, kai nepavykdavo. O koks laimingas buvo, kai pamatėm II, tiesiog visas švytėjo. Ir kai persileidau, jis buvo labai liūdnas, pergyveno gal daugiau nei aš. Visi guodė mane, o aš savąjį vyrą. Dėl tokių prisiminimų linksmų ir liūdnų, reikalingas abipusis sprendimas. Nežinau, kaip būtų jis reagavęs, jei būčiau įvykdžiusi savo planą prakiurdyti prezervatyvus. Sąžinė neleido, bet nežinau, kiek ilgai būčiau iškentusi, jei mylimasis nebūtų susipratęs.
O vat mano vyrelis labai uzsimane leliuko. Mes vede puse metu, dar noretusi pagyventi sau. Kazkaip bijau, kad tai gali buti jo uzgaida tik tam kartui, gal jis net neissivaizduoja kiek pareikalaus tas mazas zmogeliukas. Nebegeriu KT, bet ne todel kad planuojam, o del saves. Cia jusu pasiklausius, atrodo kad buciau nenormali, nes man jau tuoj sukaks 25, gal ir laikas butu pirmagimiui, ir tevai nori anuko, o vyras is viso pamises , ir tai labai keista nes mano vyrui tik 23 metukai. Bet mane kazkas stabdo 
o gal tik baime. Ar yra kam buve kad vyrai tokie jauni ir jau troksta seimos kaip manasis???? 
, ir tai labai keista nes mano vyrui tik 23 metukai. Bet mane kazkas stabdo o gal tik baime. Ar yra kam buve kad vyrai tokie jauni ir jau troksta seimos kaip manasis????
Sveikutes, esu čia dar naujokė, ir pradėjau lankytis forume, nes daba pradejom labai intensyviai su vyru vaikiuką planuot ( 
)
tai va mūsų atveju buvo iš pradžiu visai priesingai, t.y vyras jau iki vestuvių laabai vaikiuko norejo, o as ilgai dvejojau. Aišku niekas nieko pries niekeno valią nedare, t.y vis dar saugojomes, bet iki vieno momento - draugai susilaukė mažylio ir aš kai jį pamačiau pirmą kartą - ištirpau - pasakiau sau: viskas - katino dienos baigėsi - velniop tuos darbus, planavimą, suderinimą - kas bus tas; vaikiukas yra svarbiau, ir darbai susiderins, ir sau pagyvensim - tikrai nemanau, kad lelius tam trukdytų
tai va daba tik laikom kumsčius, kad viskas greitai pavyktų
)tai va mūsų atveju buvo iš pradžiu visai priesingai, t.y vyras jau iki vestuvių laabai vaikiuko norejo, o as ilgai dvejojau. Aišku niekas nieko pries niekeno valią nedare, t.y vis dar saugojomes, bet iki vieno momento - draugai susilaukė mažylio ir aš kai jį pamačiau pirmą kartą - ištirpau - pasakiau sau: viskas - katino dienos baigėsi - velniop tuos darbus, planavimą, suderinimą - kas bus tas; vaikiukas yra svarbiau, ir darbai susiderins, ir sau pagyvensim - tikrai nemanau, kad lelius tam trukdytų
tai va daba tik laikom kumsčius, kad viskas greitai pavyktų
Dar su vyru draugaujant sutarem, kad noretume 2 vaikuciu...
Bet po pirmojo sunaus auginimo kosmaro (mes jo pirmuosius metus prisimenam tik kaip kosmara, rekimas kiaura diena, miegodavo nebent 1minute per diena ant ranku ir t.t.) vyras kartegoriskai pasisake pries antra vaika.
Sake, jei pastosiu pasiims virve ir iseis. O as tebesvajojau apie dukryte. Galiausiai vyra pradejau apgaudineti, kad geriu kontraceptines (nors negeriau ). Naudoti naturalias apsisaugojimo priemones (pagal temperaturas ir pan. ) Vyras pradejo itarineti. Galiausiai prisipazinau, pradejau maldauti man dukrytes. Daugiau nei po 6 men vyras sutiko 
Ir stebuklas iskart pastojau (itariau kad ta pati vakara
) 
Dabar musu mergyte vyras dievina
Kilo mintis, ar pastojimas susijes su pasamone, galbut kai tikrai nenori- ju ir neturi, o kai nori- ir pastoji?
Gal kam panasiai buvo?
Jei visos, kurios norėtų, ir kurių vyrai norėtų, taip iškart pastotų, tai fantastika būtų 
. Laiminga tu mamytė.
. Laiminga tu mamytė.
