Kai per dažnai sako "myliu" ....

Bet jeigu žmonės tą, abu juos siejantį, nors ir tik akimirką trunkantį, jausmą meile vadina...jausmai juk gali praeiti. Negi jausmo tikrumas jo per jo trukmę nustatomas?
Taip, kad aš galvočiau, jei žodžiai nuoširdūs ir liejasi spontaniškai, tai negali būti nei per dažnai, nei per retai, nes būna taip, kaip yra.
Papildyta:

Tai gal tas visas reikalas vyksta ne kūniška forma, jei galima taip sakyti. O proto ir sielos prasme, kai keičiantis mintimis randama kažkas bendro: panašūs išgyvenimai, potyriai.
Kaip, pavyzdžiui, yra rašytojų, kuriuos įsimylim ir mylim, nežiūrint į tai, kokio kūno jie buvo, ir netgi į tai, kad jau mirę. Ir vienų vieną-kitą kūrinį tik šiaip perskaitom, o kitų ieškom visko, ką tik yra parašę ir į save sugeriam, arba skaitom itin lėtai po truputi tam, kad ilgiau pasimėgauti.

o argi tai meile?

O kas gi dar? O kaip kitaip?
Kai žmogus savo prasmėmis, mintimis, fantazija ir išgyvenimais - o visa tai yra SAVIMI - su kitais pasidalino...
Ir jei kažkam pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo, tada nemeilė, o jei nusėdo, susigėrė ar susigromulojo ir nauju pavidalu pasidaugino - tada meilė.
Nebent turėtumėt kitą viso to apibūdinimą ar pavadinimą...

Rankytes, laiziakai, buceliai ir jau meile?

Ak... tai paprasčiausias susižavėjimas. Jei susigėrė ir atnešė jums kažką naujo ir gražaus - dvasinis tobulėjimas. Bet ar meilė?

Man meilė neatsiejama nuo žmogaus visapusiško pažinimo ir priėmimo. O tai neapsiriboja saldžių sms'ų ar net ir pačios geriausios knygos skaitymu. Žodžiai tai tik dalis bendravimo, man svarbu ir fizinis bendravimas (ne apie seksą aš čia).

Skaiciau jusu diskusija ir atsiminiau sena daina, sukurta Sekspyro 102 soneto pagrindu http://www.youtube.c...h?v=jif2MEJNclQ

Люблю, - но реже говорю об этом,
Люблю нежней, - но не для многих глаз.
Торгует чувством тот, кто перед светом
Всю душу выставляет напоказ.

Тебя встречал я песней, как приветом,
Когда любовь нова была для нас.
Так соловей гремит в полночный час
Весной, но флейту забывает летом.

Ночь не лишится прелести своей,
Когда его умолкнут излиянья.
Но музыка, звуча со всех ветвей,
Обычной став, теряет обаянье.

И я умолк подобно соловью:
Свое пропел и больше не пою.

Marsako vertimas.

Sekspyro originalas

Alack! what poverty my Muse brings forth,
That having such a scope to show her pride,
The argument, all bare, is of more worth
Than when it hath my added praise beside!
O! blame me not, if I no more can write!
Look in your glass, and there appears a face
That over-goes my blunt invention quite,
Dulling my lines, and doing me disgrace.
Were it not sinful then, striving to mend,
To mar the subject that before was well?
For to no other pass my verses tend
Than of your graces and your gifts to tell;
And more, much more, than in my verse can sit,
Your own glass shows you when you look in it.

Lietuviu kalba

Bijau as apie meile prasitarti,
Nors vis labiau kasdien ilgiuos taves.
Tasai gedinai smukdo meiles verte,
Kas ja lyg preke nesa i gatves.

As daug sukuriau tau dainu visokiu
Tada, kai meile buvo mums nauja:
Lakstingala, nakties dievaite, suokia
Tik vasaros dziaugsmingos pradzioje

Ji zino, kad zmogus priprastu greitai
Prie zavesio jos muzikos liudnos,
Todel jinai nutildo gyva fleita,
Aidejusia is medziu tankumos.

Taip lygiai as pritildau savo daina,
Nujausdamas, kad jau ruduo ateina...

Vetimas A. Churgino

Jusu diskusijos deka praleidau turininga vakara. Dekui

Ar nėra taip, kad kuo stipriau jaučiame, tuo sunkiau ištarti "myliu"?

ne.
Sunkiau ištarti, kai bijai kažko. Gal taip?

Gal ir taip. Bijai atsiverti ir būti įskaudintas (vėl). Arba vis nesi tikras, ar tai, ką jauti, yra tikra ir ne akimirkos jausmas, ir ar prisipažindamas "nepameluosi".

Man patiktu, kad MV man daznai sakytu, kad myli mane, bet per daznai manau jei sakytu , manau, kad nebeivertinciau siu zodziu prasmes.

Mano situacija tokia, kad draugavome su vaikinu kazkur pora metu, po to issiskyreme, ir po pusantru metu vel susiejome. Tai va, pradzioje, tuo pirmus du metus nesake jis, kad mane myletu, as zyzdavau, kad pasakytu, jam tie zodziai rodesi nzn, neapsiverciantys burnoje...Tai va, mes taip ir draugavome galvodami, kad turbut nemylime vienas kito... Istiesu manau buvo visai kas kita. Paprasciausiai per pirmus pasimatymus, per bendravima internetu pasipasakojau as jam, kad esu po issiskyrimo su pirmaja meile, daviau net paskaityti laiska rasyta i zurnala, savo meiles istorija, ir zmogus uzsisklende savyje, nes nemane, jog galetu uzpildyti ta vieta, kuria buvo uzemes mano pirmasis vaikinas, pirmoji gyvenimo meile,pirmasis vyras mano gyvenime.. o man taip to reikejo, nes as ir turejau toki supratima, kad reikia viena kita vadinti zuikuciais, mazuciais, kartoti kad myli, parasyti sms, kad myli, ir uzbaigti pokalbi telefonu pasakant, jog myli... bet to neturejau..kaip turejau is pirmos meiles... ejau is proto..ir maniau jis manes nemyli.. susiejus is antro karto viskas pasikeite.. mes isvykome toli nuo lietuvos, ten kur nera mano pirmosios meiles, ten kur manes jau netrukdys toji meile, neskambines ir nerasines man. ten kur jis tiki, kad esu tik jo... ir viskas pasikeite, jis nesioja mane dabar ant ranku, kasdien sako, kad myli, bet ne banaliai, o vis kitaip... meiliai kalba.. ir visai kitas zmogus... tik, kad va as keiciuosi, ir man reikia reciau to zodzio, labiau subrandinto.. rimtesneje situacijoje pasakyto... apsiverte viskas, as pati nebesimetau, zodziais as tave myliu, ir man norisi juos istarti juos reciau, tam tikroje situacijoje, ar aplinkoje...

Labai kvailas poelgis, sakyčiau.

O vyrai apskritai nemato prasmės kasdien kartoti, pasakė vieną kartą ir viskas - moteris žino, kad jis ją myli, ko jai dar reikia? Ir nebesakys iki kol kas nors nepasikeis. O kad kartoja dažnai, tai tik dėl to, kad mes norim pačios tą girdėti.