Labas rytas.
Šiluma kaulų nelaužo ir laabai gerai, kad, pasak Šulijos, šiluma mus dar lepins
Vakar Ginete parodė, kad aš turiu asmens sargybinį

Tuo paaiškino tą siautėjimą, kai filmavau. Kai aš toliau nuo levados, jokių siautėjimų ir agresijos protrūkių kitiems žirgams iš jo pusės nebūna. Kai aš ateinu arčiau ar į levados teritoriją- viskas, jis pradeda nervuotis ir puldinėti kitų žirgų pusėn

Vakar tą dar kartą parodė. Atlekia prie manęs, pasisuka šonu tarp manęs ir kito žirgo, žiūri į tą žirgą ir puola- nulekia iki skiriamosios tvoros palenkęs galvą iki žemės suskliaustom ausim, prabėga palei tvorą, sustojęs ima kast žemę, tada apsisuka, suskliautęs ausis ir lankstydamas į šonus kaklą išpūstą vėl greitu judesiu metasi "agresoriaus" link, tada atbėga prie manęs, pasisuka šonu ir žiūri į "agresorių". Taip kartoja net keletą kartų. O povyzą nutaiso koookią. Ausys dingsta išvis. Jau nesuabejosi pyksta ar ne

Tai mane ir džiugina savotiškai, ir liūdina

Kitus žmones ignoruoja jau seniai. Tikrai svetimas jo iš levados neparsives joookiu būdu. Dabar jau ir kitiems žirgams eilė atėjo.
Norėjau pafilmuot, tai išsikrovė fotikas. Pavyko vieną foto padaryt, kaip susiraukęs atbėga "manęs saugot". Pafilmuosiu būtinai.

Tai va į temą ir papasakosiu, kaip blondinė bandė lusitaną eržilą iš levados parsivest

Kai jis pas mane atvyko iš Portugalijos, aš buvau šviesintais plaukais, bet jau laabai stipriai nuaugusiomis tamsiomis plaukų šaknimis, taigi pusiau jau ne blondinė. Buvo vienas dažymas ir ,mane norėjusi papuošti praktiškiau, kad nereiktų dažyt dažnai šaknų, kirpėja padarė taip, kad aš dar patamsėjau. Kai gryžau iš kirpyklos, vyras pamatęs vos neiššoko per langą, o eržilas sureagavo gan normaliai. Pati aš irgi kiek kompleksavau nutamsinta, nes, nors esu iš prigimties tamsių plaukų, bet matyt su amžium man ta tamsi spalva netikt ėmė- tikrai patamsinta pasenau gerais 10 metų, tik visi nenorėdami įžeist "Oii, tinka, tinka"

Prieš dvi savaites, nuvykus į Kauną, skaityt paskaitų LSMU VA studentams, paskambinau savo draugei kirpėjai, kuri mane visada šviesino ir aplamai gelbėdavo iš mano eksperimentų nevykusių ir ji mane priėmė padėčiai ištaisyti. Ji yra labai gera meistrė, labai gerus dažus naudoja, taigi per vieną vizitą tapau vėl blondine. Ir tikrai- veidas pašviesėjo, atjaunėjau iškart 10 metų ir ne mažiau. Buvau euforijoj. Rodos net galva palengvėjo. Grįžus namo, vaikai pasitiko su ovacijom "Ooo, va, pagaliau tikra mama namo sugrįžo" , vyras santūriai šyptelėjo, bet davė suprast, kad super, Greta irgi su ovacijom "Va, jau atpažystu tikrą trenerytę. Labai gražu ir tikrai labiau tinka". Taigi taigi, visa šeima džiūgavo tik ne eržilas... Kai grįžau tą pačią dieną, jau nėjau į arklidę, buvo pakankamai vėlu, o žirgeliai vyro pašerti. Nuėjau šertis ryte. Pirmas signalas iš eržilo buvo- pamatė ir kažkaip atsitraukė nuo durų. Na, bet įdėjau pašarą, jis ėmė pusryčiaut, kartkartėmis atsisukdamas. Pasakiau ten kažką ir viskas. Gerai. Atėjau per pietus vest į levadą. Jis jau man garde ėmė neklausyt, bet prieblanda arklidėj, o aš nesicackindama, apmatiugalinus dar "kas čia per neklausymai", prisegiau prie virvutės ir išvilkau lauk. Nu ir visas smagumas prasidėjo, kai atėjau iš levados parsivest

Paprastai prie vartelių trypiantis ir laukiantis manęs Ginete, stypsojo tolimiausiam levados kampe, atsukęs į mane subinę ir spoksojo per petį stačiom ausim. Pašaukiau- nieko. Pajudinau vartus ir pažvanginau grandinėlė- jokios reakcijos. Stovi kampe ir spokso toliau. Hmm. Gerai. Einu pasiimsiu pati jį iš to kampo. Aš eit link jo, jis bėgt nuo manęs

Uodžia, spokso, kurkia ir traukiasi. Gerai. Aš paskui jį eit į kitą kampą. Jis vėl iš to kampo, jau zovada kito kampo link. Hmmm. Gerai. Užmatiugalinau gerai ir su virvele jau most link jo ir eit naglai. Tada... jis mane PULT

*****, išsisukau nuo atakos ir nejuokais išsigandau, nes jau ne į kampus trauktis, o elgtis kaip užspeistas į kampą gyvis- sukt aplink mane ratus kaip ryklys ir puldinėt

*****, ką daryt. Nu gerai. Ramiai stoviu, ir ėmiau kalbėt visokiom tonacijom su savo naudojamais priežodžiais "cacąąą, aiii geras, oooolią" ir tt. Ne eit link jo, bet imituot darbą- ištiesiau ranką link jo su virvele ir tipo vaikyt ratu ant korduko. Nu ir ką, jis kažkaip vis rimt, rimt. Sustojo. Priėjau. Nei krūpt, bet nežiūri į mane. Prisegiau virvutę, manau kaip raus dabar. Bet ne. Atsisuko, vėl ėmė intensyviai uost. Ėmiau jam kasinėt mentis, kaklą. Ramus stovi. Patraukiau vest. Eina. Galvoju, kad tik nerautų nuo manęs kai iš levados išsivesiu. Bet irgi ne. Taip ir nuėjom gardan. Fūūūūūū... Daugiau nei gerą pusvalandį tęsėsi bandymas pagaut levadoj. Padaviau garde skanėstų. Kalbinau , glostinėjau. Prisiminė pagaliau. Man ir jo gaila pasidarė, galvoja "Ojeezau, vėl kažkaam pardavė". Mintis, kad tik stipriai nesustresuotų jis man. Loretai skype papasakojau. Juokėsi "Kažkokia blondinė įsigeidė lusitaną pavedžiot

Stipruu

". Bet man tada tai rimtai jau nebe juokas buvo. Taigi va- Veiga lusitanas atsiskleidžia visom būdingom savo savybėm.
Na, o čia keletas foto iš vakarykštės dukryčių treniruotės





Eglute, nu visai šaunus straipsnis. Tik man pabaiga nepatiko- kažkaip nepritempta prie pačio straipsnio esmės. Viskas gerai gerai ir "nuo lemputės" persimeta ant V.Macijauskienės ir ligų. Žurnalistė su silpnoka straipsnių rašymo praktika pasitaikė
Yyy, nu nebloga kumelytė.
Kristina, kiek statokos čiurnos ir tiek. Manau susinormalizuos augimo periodu, didėjant žirgo kūno masei. Žinoma reik atsižvelgt ir stebėt.
Ooo, kad mano sąskaita savarankiškai pasipildytų vis kartkartėmis
Skrajojantis Olandas- gali plaukti be vėjo ir atsilaikyti prieš bet kokią audrą.