QUOTE(Siaip111 @ 2014 02 07, 10:21)
Et, aš jau irgi bijau, kad kažkokį netokį modelį esu įsisąmoninusi... čia gali iki išprotėjimo spėlioti, ką ne taip padarei, ką kitas žmogus ne taip padarė. Aš matau tiek savo klaidų, tiek jo ir net siutas ima, kad negaliu imti ir ištaisyti visko
kas yra nelogiška, nes juk jei kitas žmogus nenori, pats klaidų nemato, gi aš nieko neištaisysiu viena
Man reikia tą įsisąmoninti vieną kartą, kad aš nieko negaliu padaryti ir nieko daryti jau nereikia.
Sunku su tokiais, kurie savu klaidu nemato....
Su vyru ilgai aiskindavomes ir graziuoju ir piktuoju... karta priejom iki karstutinumu ir issikraustem pagyvent atskirai.... puse metu... paskui vel lyg ir viskas susikloste gerai, lyg ir suprato zmogus... bet matyt tik taip atrode, nes po 2 men vel viskas tas pats...
O kaltas neva lieki tu.... Ir pries save ir pries kitus....
O kaip sakykit issiskyrusios ir vaiku turincios... ar palaikot rysi su seneliais (is vyro puses)?
Mano anyta- nuostabus zmogus..... Jauciuosi kalta, ja sitaip skaudindama, nesmsagu, man ten vaziuoti, nors ji 100proc uz mane, ir mano, kad mano sprendimas buvo teisingas.... ( kiek tiesos tame nezinau, tapau labai nepatikli).... Jie sako manes nesmerkiantys, o anyta isvis pareiske- kad kol gyva, nauja marcia ten kojos nekels.....
Bet kaip bebutu, ten nuvaziavus jauciuosi nesmagiai, o nevaziuoti negaliu- mociute lieka mociute, ir vaikai jos pasiilgsta....
