Kaip išgyventi išsiskyrimą

Na va, Abo... man taip pat, aš vis tiek mintimis su juo visą laiką. Jei manęs paklausia, ar dar apie jį pamąstau, tai mintyse nusijuokiu, nes reiktų klausti, kada tu apie jį nepamąstai žinau, absurdas Aš neverkiau labai daug, buvo porą kritinių dienų, dabar net dažniau ašaros pasirodo, bet kitais būdais kankinuosi, labai prislėgta esu, apatija prasideda viskam, va būtent atrodo nebėra prasmės, džiaugsmo, norų, nors aplinkiniams gal taip ir neatrodo, nes atsirado tokių gudručių, kurie sako, o sveikinu nu ok, jei aš nevaikštau užtinusi užverktom akim, nereiškia, kad tuo džiaugiuosi. O šiaip pagalvojau, kad labai daug skųsdavausi, kad man šalta, kad pavargusi, kad tas anas... dabar man taip viskas dzin... net nepastebėjau tų šalčių, nesvarbu, koks oras, nesvarbu, ar išsimiegojusi, nesvarbu, kad ten namai netvarkyti, kad darbe kažkas burba, tokia tapau abejinga smulkmenom, nebeerzina manęs niekas, net pagalvojau, kur tas mano ramumas ir abejingumas anksčiau buvo, būtų taip pravertęs, gal būtų visa šita istorija net kitaip pasibaigusi.

Ei, ziuriu Female grizo. Kaip tu mergyt?

Sveikos. Perskaiciau jusu isgyvenimus. As dar tik svieziai nukentejus nuo draugo su kuriuo prabuvome 7 metus,turim dukryte ir net nenumaniau,kad man gyvenime taip gali nutikti,bet nutiko ir tai pat labai skaudejo ir skauda,nes praejo visgi tik kelios dienos.....isleke pas kita,kuriai suejo gal nesenai tik 18,o jam 24 (man tai pat 24) tai pat nevalgau,nieko nenoriu,vis saves gailiuos,bet siandien supratau,kad jis to nevertas jog as save bausciau uz tai jog jis pabego pas piemenelia:) (matyt vyrutis pats pasirido dar nesubrendes) Tad mano nuomone tokia,kad gana cia mum verkti ir saves gaileti,dabar tas laikas kai galime visa demesi skirti sau,eikim puoskimes,grazekim,tobulekim,sportas puikiai prablasko,siandien grizau is sporto sales ir butent ten as pirma karta po tokios isdavystes sypsojaus. Darykime taip,kad jis jus kazkada sutikes gatve apaktu ir gailetusi,kad prarado tokia moteri. Bet neleiskim liudesiui ir skausmui mus zlugdyti....nesakau,kad man dabar neskauda,labai skauda,bet as nepasiduosiu,per toki kaip jis saves nebausiu ir neleisiu dukrytei matyti tokios sugniuzdytos. Tad nosytes aukstyn ir i prieki

Vaidzikee, šaunuolė tu et, kas per durniai tie vyrai... laikykis, šaunu, kad taip mąstai, aš buvau palūžusi visai, o tu dar ir dukryte turi, aišku turi dėl jos stengtis. Aš irgi jau pradėjau sportuoti, šnd buvo visai neblogai, jaučiu, kad nuotaika geresnė po sporto.

Vaidzike, prisidedu prie pagyru, kokia tu saunuole suprantu, kad sunku, bet bent jau bandai save nuteikti pozityviai ne taip kaip mes su Siaip, verksnes kazkokios

Is tikro tai labai normalu, kad musu gyvenimuose zmones tai ateina tai iseina. Taip jau yra ir reikia tai priimti naturaliai. Juk kiek draugu turejom, kurie buvo brangus, bet apsidairai ir pamatai, kad ju jau nebera salia. To isejimo atrodo nei nepastebejai. Kodel su vyrais turetu buti kitaip? Siandien atejo, rytoj isejo, toks tas gyvenimas. Tik tie, kurie buvo nuo pirmos akimirkos (mama, tetis, brolis, sese, dukra, sunus) tik tie lieka su mumis visam laikui

Man irgi labai sunku kuo toliau tuo blogiau darosi.... sapnuoju kiekvieną naktį ir ryte nesusilaikau neparašius sms šiandien einu pas gyd, gal kokių vaistų parašys, nes jau nebegaliu nuolet jaust širdies plakimo...

Abo, na taip, tai ateina, tai išeina, bet tie žmonės, kurie man tikrai yra svarbūs vis dar šalia manęs, nesvarbu, kas buvo nutikę, kiek laiko praėjo ir pan. Nesimėtau žmonėmis, tikrą draugą, tikrą meilę sutikti yra laimė, kuri gali ir nepasikartoti. Jei man žmogus svarbus taip paprastai jo nepaleidžiu iš savo gyvenimo. O antrą pusę gi prisileidžiam tikrai arti. Todėl man ir sunku, kad negaliu nieko pakeisti, nieko negaliu padaryti, atitaisyti.
Papildyta:

Neberašyk... liaukis, pati save draskai... palik ramybėje, nėra kitos išeities, jei mylės tave, sugrįš, atleis. Suprantu dėl sveikatos, man vis dar būna nerimo priepolių, fiziškai širdį skauda tada ir panika didžiulė. Kas nepatyręs, nesupras...

Jo, tas jausmas žiaurus... pabundi ir jauti kaip širdis daužosi ir nėra jokios padėties kaip atsigult ir pan, kad ji nurimtų... Jis nesugrįš, nes jo principai ir užsispyrimas yra svarbiau jam už viską turbūt... arba tiesiog nemyli ir niekada ištiesų nemylėjo...

Jo jo, man taip pat buvo ir dar kartais užeina... užjaučiu, žiauriai nemalonu

Mielos mamos,


Turbut internetine erdve pati geriausia tokiems pokalbiams, nes daznai artimi ir pazistami zmones, negali buti saliskais....

Skaiciau istorijas, kaip jauciasi paliktas, apleistas, iskaudintas zmogus, su kuriuo nutraukiami visi rysiai....

Nepatikesite, bet as kitoje barikadu puseje- as viska nutaukiau, isardziau seima, sujaukiau planus, mintis, gyvenimus gal net kazkam sugrioviau, kazka atemiau is kiekvieno su tuo susijusio zmogaus/asmenybes....

Is gero gyvenimo tokie sprendimai nekyla...Visoko buvo pas mus: principu, simpatiju kitiems (tiek is jo puses, paskui kerstaujant ir is manosios.....) Grasinimu skyrybos isgirdau pirma, bet tai buvo tik 2 men trukes farsas, kad as pduota skyrybom.... kai suzinojau tai- principu vedina padaviau skyrybom ji, maniau tegul turi, kad nori....

Isiskrauste is buto su lyg diena..... Pykomes, kalbejomes, pykomes, susitikom, vel pykomes...... Pasiraseme neva graziuoju dokumentus, vis laukiau trukstamu dokumentu is jos puses ir skyrybos teisma pasieke tik spali.....

Per ta laika, atrode lyg ir viskas gera- tikejua savo sprendimu, kad nuo to mums su vaikais bus geriau, atsirado lyg ir kitas zmogus, darantis del musu daug ir norintis buti salia..... Maciau grazia ateiti - atrodo tokia, kokios norejau.....

Skyrybu diena teisme ir isejus is teismo verkiau kaip mazas vaikas... Nors atrodo pati norejua, bet pajutau kazkokia tustuma, baime, geda..... Niekas to nesprato - GI AS TUREJAU DZIAUGTIS.......

Nusiraminau ir atrodo viskas tuejo stoti i vezias, taciau ex graziai kalbejo, neva mes jam rupim ir panasiai, ir jau po skyrybu praejus siek tiek laiko, puole i kelius prasydamas vykti su juo i UK (jis ten ilgai dirbo, o mes su vaikais vis lidavome namie)...... nesutikau, nes nenorejau mesti darbo, ir jei jau taip jam reikia musu --prasiau tai irodyti... laiko, tam reikejo laiko.....

laikas bega..... Susipykome smarkiai ir nebesikalbame, veini priekaistai....
matau kaip byra santykiai su salia esanciu kitu zmogumi- AS NEZINAU KO IS JO NORIU! Nematau jo savo vaiku tevu", jis nemyli ju taip kaip tikras tevas myletu......

Tada pradedu gailetis savo zingsnio.... ir verkti tyliai naktim isikniaubus i pagalve......"

Ir cia lyg is niekur nieko atsiranda EX nauja druage.... prabegus dviem savaitem nuo to puolimo ant keliu ir kvietimo vaziuoti pas save.....
To jausmo apibudinti neimanoma turbut.....
JIs cia taip paguodos iesko? Taip mane nori iskaudinti....? Taip mane pazeminti....? NEgi mes nieko taip ir nereiskem? Taip lengavi pakeiciami?

Ir beveik praejus metams nuo faktisko musu issiskyrimo - neberandu ramybes....
Ir net nezinau kur jos ieskoti....
TAIP, pavydziu jo.... neneoriu salia jo matyti kitos... bet taip kaip gyvenau gyventi irgi nebenoriu.....

Esu laisva finansine ir nuomones prasme ( anksteniu laiku buvau prispausta, nors ir dirbdama nieko negalejau sau leisti, niekur iseiti- ikalinta namuose ir vienisa).....

Taciau jauciu tustuma, nerandu ramybes....
Toks jausmas , kad gatveje netgi nepzystami zmones mato, jog as issiskyrusi....
Bendrdarbiu, naujo draugo draugu rato zvilgsniai, uzuominos, apkalbos, patycios.....

KUR RASTI RAMYBE?

Manau ramybę gali suteikt tik kitas mylintis, mylimas žmogus. Truputį gali padėt knygų skaitymas, artimųjų paguoda, bet tai nebus TAI. Žmogui reikia žmogaus. Pabandykit paleist buvusį vyrą, nors tai l.sunku...O gal čia tik pavydas, kad jis su kita? Pabandykit tą jausmą įveikt. Aišku, tai l.sunku, nežmoniškai sudėtinga. Laikas truputį apgydys skausmą, bet jį galutinai pašalint gali tik kitas žmogus

Kažin kiek laiko gali praeiti kol į kitą žmogų bus galima pažiūrėti