Vaikai tokie, kokiais mes juos padarome. Perskaiciau visa tema, is pradziu labai gailedama Pilietesvakares.. Taciau toje seimoje ne ji pati didziausia auka.. Taip, jai labai sunku, bet dar labiau kencia tas niekieno nemylimas berniukas. Vaikai nemoka ateiti ir pasakyti: "Mylek mane, man to truksta labiau nei maisto, labiau nei bet ko kito pasaulyje.. Priimk mane, suprask, uzjausk - as juk tik vaikas, pasiklydes sudetinguose suaugusiu zmoniu tarpusavio santykiuose

" Vaikas to nepasakys. Jei pakalbesite su psichologais, jie paaiskins, kad kuo lbiau vaikas neklauso, kuo jis blogesnis, reiskia tuo labiau jam truksta demesio, tuo baisiau jis jauciasi viduje, sirdyje. Jie tik parodyti to nesugeba.
Sitas berniukas jauciasi atstumas, niekam nereikalingas. Jis jau didelis, pakankamai didelis, kad suprastu, jog visi del visu konfliktu visa beda vercia ant jo, bet per mazas, kad sugebetu rasti pats iseiti is sitos situacijos. jauciasi uzspeistas kaip zveriukas i kampa, todel ir kovoja, kovoja su visais, kurie aplinkui, nes yra isitikines, kad niekas jo nemyli, kad jo nenori... Jam netik dabar blogai, jam bus blogai ir ateityje, nes neismoks bendravimo meno, nes visa pasauli pasamoneje laikys savo priesu, nes pasaulis dabar pries ji nusistates..
Pilietevakare, suprantu, kads sunku (ypac Jusu padetyje, kai naua gyvybe jau beldziasi). bet pameginkite kai nieko nebus namuose, o tik judu, pasikviesti ji ir pakalbeti. Skau pakalbeti, o ne pasikalbeti, nes gali buti, jog teks kalbeti vienai, gali buti, kad jis atrodys abejingas ir net nekreipiantis demesio i jusu zodzius, bet jis jus tikrai girdes. Pakalbekite su juo, kaip su sau lygiu, kaip su asmenybe. Papasakokite, kad jus pradeda suprasti, jog ir jam sunku, kad tikites, jog galbut nors truputelis ir jis supras. Paprasykite jo pagalbos, kad dviese jus abu pasiektumete, jog seimoje butu taika ir jusu abu pasijustumete laimingi. Panaudokite ir auksinius Daivos41 zodzius - tai labai protingas patarimas. Niekada ne per velu pradeti gerus santykius. Kam kenteti abiems, jeigu galetumete buti abu draugais?
Paskaitykite temas, kur mamos guodziasi kaip neklauso ir isdykauji savi vaikuciai ir pamatysite, jog nedaro jis kazko super tragisko. Neklauso, izeidzia, bet tai ne todel, kad jis ne jusu kraujo, taip nutinka ir su savo "asmeniniais" vaikais (ypac paauglysteje). Tai nera gerai, bet juk su savuoju megintumete ieskoti bendros kalbos? Megintumete rasti iseiti ir nepasakytumet, kad jo issizadat? Isvaro is kantrybes visi vaikai:ir savi ir svetimi.
Geriausias metodas: pameginkite save isivaizduoti jo vietoje, jo situacijoje ir paklauskite saves: ar jus noretumete tureti TOKIA pamote, kuri sioje situacijoje pasielgtu BUTENT TAIP? Pvz. pagaminote maista, bet jam dabar nesinori (o gal sirdyje norisi, bet vidus vercia maistauti, atsisakyti.. Kokios reakcijos labiausiai noretumete jo vietoje is savo pamotes? Kad pakeltu triuksma? Kad tyliai vaidintu iki sirdies gelmiu izeista zmogu? Kad priverstu valgyti? Kad paskustu teciui? o gal kad paprasciausiai pasakytu: nesijauti alkanas? Gerai. As pdesiu i saldytuva ir jeigu panoresi veliau - mes pasildysim. Sutarta? na o jeigu pasakys, kad jam neskanu ir jis aplamai sito "slamsto" nevalgys? kaip reaguoti? O kaip noretumete kad jusu pamote reaguotu? Kad pakeltu triuksma? Kad tyliai vaidintu iki sirdies gelmiu izeista zmogu? Kad priverstu valgyti? Kad paskustu teciui? O gal velgi atsakytu nekeldama balso: Gerai, gali nevalgyti jeigu tau neskanu. As noreciau pagaminti ka nors tokio, kas butu mums visiems skanu. Gal gali man patarti? O gal galetume drauge kanors "sumeistrauti"?
Jei darysite tai saziningai, manau ilgai neteks laukti geru rezultatu. Zinoma nesitikekite is pradziu jo pagalbos, jis ilga laiko po tokio pokalbio jus stebes, megins kantrybe, nores isitikinti ar jus tikrai taip elgsites, kaip kalbejote. Jeigu sita isbandyma islaikysite - turesite drauga, pagalbininka. Ir tai jus galite padaryti be tecio pagalbos, juk jus jau suaugusi, protinga moteris. Galbut is leto, bet jeigu sieksite nuosekliai susidraugauti, jeigu stengsites suprasti, kad ir jam sunku - ateityje pati dziaugsites, kad pasiryzote ir sugebejote nekenciamame posunyje atrasti jautru vaika ir drauga. Juk kai gims mazylis, sitas vaikas neisgaruos.. O ir kazkur mokytis kol isvaziuos (jeigu isvaziuos) tai dar nemazai laiko praeis. Ar verta visa ta laika kankintis? Ar verta pergyventi ir bijoti, kad neapykanta jums, jis neperkeltu i jusu mazyli? Juk jam dabar atrodo, kad butent jus atejote ir sugriovete JO gyvenima, o jis bejegis ka nors pakeisti. Cia buvo ir daugiau patarimu: "Pamotes diena", bendri pietus ir t.t. Pasinaudokite jais.
Nebent jums tik norisi, kad mes gailetume, uzjaustume, bet nemegintume padeti, patarti..
Atleiskite, jei parasiau ne tai, ko tikejotes, bet labiau noreciau pameginti padeti rasti iseiti, nei siaip guosti...
. Tiesiog nuostabios mintys....
Visiškai joms pritariu, tik gaila, kad ne visada taip išeina net ir su savu vaiku
. Bet jau senai sakiau, kad kai sugebesiu ne tik taip mąstyti, bet ir elgtis, būtinai turėsiu dar viena vaikutį, ne savo išnešiotą, bet visa širdimi savo