Jei močiutei nerūpi anūkas(ė)?

Nematau ko cia dziaugtis, kad anyta anuku nelanko ir jums ramybe? O kad jusu vaikai mociutes neturi - apie tai nepagalvojat?
As siaip teturejau viena mociute ir seneli (mamos tevus), nes mano tevo motina - bjauresnes bobos turbut sioj zemej nera. Visa gyvenima nekente mano mamos ir jos vaiku (t.y. manes ir mano brolio su sese). Ignoravo, zemino, o kai jau paaugom skambindavo kasdien ir bliaudavo i rageli, kodel anukeliai jos nemyli. Iki siol jai tokia neapykanta jauciu, nors rysius visus seniai esu nutraukus.
O siaip liudna, nes buciau buvus laiminga turedama dvi mociutes...

Zinau "mociute", kuri ta paciame bute gyvendama, nerasdavo laiko uzeiti i anukes kambari, net nepasveikino jos, kai atvaziavo is gimdymo namu.
Ji liepe tevams, kad vaikas ja vadintu vardu....ne mociute. Ilga laika painiodavo vaiko gimtadienius ir metu skaiciu-nors anuke tai vienintele
Dabar ta mergyte jau nemaza, ir toji "mociute" ima prisiminti, kad turi anuke.... Kazin, kaip ten viskas susiklostys


Visokiu istoriju buna Nors man kraupoki tokie santykiai.

Zinote mano vyro tevai irgi nesirupina visiskai kaip gyvena jos vienturtis anukas ,bet zinokite man tai is vis skaudu buvo kai po metu nei skambinimo nei matymo ji (anyta)paskambino isgerusi ir anukeliui per telefona sako oi mazuti kaip as taves pasiilgai,myliu----------man net sirdi suspaude metus nereikejo o dabar kai isgere pasiilgo ,,,,,tad sakant as nenoriu tokiu seneliu savo vaikui

Iš vienos dalies tau pritariu, o iš kitos norisi paprieštarauti Man atrodo pas mus bus tokia pati situacija, kaip tavoji. Išvienos dalies gaila tikrai vaikui yra džiaugsmas,kai jį myli seneliai. Bet negaliu savęs nugalėti aš neapkenčiu to žmogaus, o sau antipatija iš jos pusės jau jaučiau nuo neatmenamų laikų, bet tai man netrukdė nuo jos sūnaus susilaukti vaikelio. Juk ne su ja o su mylimu žmogumi nutariau gyventi. Aš savo vaiko močiutės net nenoriu įvardinti, nes man ji kelia neigiamus jausmus dėl be galo daug priežaščių.
Jūs galite sakyti, o kodėl tai gali trugdyti močiutės ir anūkėlio santykiams. Dar ir kaip gali, nes vaikas ankščiau ar vėliau pajus tarp mūsų esančią antipatija, o ji begalo didelė.
Ji pykdavo kodėl aš jai niekad nepaskambinu, kaip ji gyvena man ji tiesiog nerūpi ir neegzistuoja, o vaiką vešti ir brukti aš ir nenoriu. Jie turi vieną anūkėlę ir ja tesidžiaugia, sakau vieną, nes nekartą, tai buvo pabrėžiama. Norėčiau pasidalinti su jumis vienu išgyvenimu, kuris padėjo tašką tarp manęs ir mano vyro motinos. Jau tada žinojau, kad ji nebebus mano sūnaus močiute, kad ir kaip besistengtu.
Man beesant jau devintam nėštumo mėnesyje apsilankėm pas vyro tėvus. Išėjo kalba apie vaikučius ir anūkėlius. Jie turi mažą šuniuką, nebeatmenu kaip ten išsirutuliojo kalba, bet mano anytą belaikydama rankose savo šuniuką ir jį bebučiuodama pareiškė, kad neturi ir neturės daugiau anūkėlių, sako čia mano anūkėlė ant šuns ir tai pasakė man bežiūrint į akis Aš taip ir likau sėdėti, o viduje taip kraujas užvirė. Gal dabar skaitot ir šypsotės, bet man dar neteko girdėti šlykštesnių žodžių ištartų žmogaus, kuris už keletos dienų tūrėjo susilaukti anūkėlio Tas jausmas mane lydi jau du metus. Per tą laiką ji tikrai stengėsi būt gera močiute, bet iš mano pusės ji man daugiau nei svetima patapo:mmm
Labai retai pas ją lankomės nors sūnus ją tebeprisimena, dabar tiesiog gyvenu lyg ji neegzistuotu, bet kai sūnus paaugs ir norės ją matyti aš neprieštariausiu nes ne mum rinktis tėvus ir senelius. Bet dabar kol jis mažas, ir dar nieko nesupranta stengsiuosi kuo toliau jį laikyti nuo to žmogaus. Galbūt jum pasirodys, tai per lyg savanaudiška, bet po kol kas yra kaip yra, o po to viens dievas žino

Mano buvusioji anyta mano sūnaus (savo anūko) nemačius jau daug metų. Bet, kaip ir jau kažkuri sakė, ji su išpjautu arba bent jau stipriai aptrumpintu motinystės jausmu . Negražu taip sakyt, bet ką darysi. Iš pradžių buvo nejauku, nes gyvenom tame pačiame name, vos per kelis aukštus. Net kaimynai susitikus stebėdavosi, kaip čia taip yra. Gyvenau su savo tėvais ir laikiausi ir dabar tą patį manau - jei močiutei nereikia, tai nereikia ir neverta dė to sukti galvą.
Prieš kelis metus ji man skambino, teiravosi, ar esu išekėjus ir paklausė, ar negalėtų pasimatyti su anūku. Žinoma, neprieštaravau, pasakiau, kad turi teisę. Ji paprašė paklausti sūnaus, ar jis norėtų su ja susitikti ir tuomet turėjau jai paskambinti. Aišku, juokingai skamba. Paklausiau sūnaus, ar norėtų. Atsakymas buvo savaime suprantamas - NE. Neskambinau aš jai, manau, kad ir ji pati puikiai žinojo, kad neskambinsiu.
Keisčiausia, absurdiškiausia ir net nežinau, kaip dar tai apibūdinti... Sūnus vis nueina pasisvečiuoti pas mano tėvus, kurie gyvena toj pačioj vietoj, t.y. kelių aukštų skirtumu nuo ponios. Įdomu būtų sužinoti, kaip ji jaučiasi, garantuoju kad mato lakstantį lauke...

Baisu pagalvojus,kad taip gali buti Pati turiu dvi mociutes ir viena seneli,kurie mane visa laika mylejo ir myli.Mano sunus turi dvi mociutes,du senelius,dvi proseneles ir viena proseneli,kurie ji labai lepina
Tikrai labai liudna del tu,kuriu mociutes sitokios baisios moterys

Žinai, atrodyčiau mažų mažiausiai juokinga, jei pabandyčiau tau pasakyti - ATLEISK, tai nė nesakysiu. Užtat pasakysiu va ką - įsijunk lietuvišką pofigizmą, pabandyk sumąstyti, kad gal žmogus tiesiog nevykusiai pajuokavo, nenutuokdamas, kad tu taip skausmingai sureaguosi, gal ji ir pamiršus dabar net, pati minėjai, kad stengiasi būti (ir - yra, ania?) gera močiute.... Galų gale - leisk žmogui padaryti vieną klaidą - o gal ji bus vienintelė?

Kitas kelias, aišku, tau, manau, labiau priimtinas - nuodyti save ir savo vaiką neapykanta iki pat savo (ne jos!) gyvenimo galo, visam pasauliui pasakoti šitą istoriją, laukti pasibaisėjimo kupinų šūksnių bei užuojautos, nustatyti savo vyrą prieš jo motiną galutinai ir negrįžtamai, vaikui įteigti, kokia tu Didi Kankinė. Tiesa, yra šiek tiek rizikos - vaikas užaugęs gali imti ir apturėti savo nuomonę močiutės tema, ir ta nuomonė nebūtinai sutaps su taviške. (iš patirties kalbu, beje) Tiesa, - tu stengsiesi visapusiškai, ania?

Oi šitas sakinys labiausiai prajuokino Nejau tokia beviltiška pasirodžiau Tai vat užtat, kad įsijungiau tą pofigizmą ir labai laimingai gyvenu nereikia kiekvieną kartą ten važiuoti žiūrėti žmogui į akis ir šypsotis, kurio tu nemėgsti ir kuris tuo labiau tavęs nemėgsta, o tik pakenčia dėl to, kad esi jos anūko motina dabar gera gyventi, nes atsibodo veidmainiauti ir savo vaiko močiutei pasakiau ką galvoju apie ja. O sūnus jei tik panorės matys ją kada tik panorėjęs o dabar galvoju lyg teisinuosi tau o juk netūrėčiau ar ne šeip vakar rašydama nežinau ko tikėjausi, tiesiog parašyt ir tegu tos mintys lieka virtualiam popieriuje. Ir žinok palengvėjo ir galbūt palengvėtų jei kokį dienoraštį užveščiau savo neigiamom emocijom išsilieti, o galbūt reikia pas kunigą išpažinties nueiti kad nuodų nereiktų skleisti

Ne, baik tu. Aš gi nepažįstu nei tavęs, nei situacijos smulkiau žinau, vertinau grynai hipotetiškai. O, jei išsiliejus palengvėja - juo geriau.

Mano vyro motina ir nebelabai domisi anūku.Kadangi gyvenam nuo jų 100 km tai nuvažiuojame kasantra savaitgali tai ji taip tingi su juo užsiimti prašo knygos paskaityti sako tingiu prašo eiti su juo pasivaikščioti atsakymas tingiu tingiu tingiu...............................
apskritai jos žodyne tai pagrindinis žodis ...........vienu žodžiu visko tingi...............
o apie skambina tai iš vis patyliu sako man tu man paskambink nes tau pigiau keliais ct irpati niekada neskambins dabar ir asnebeskambinu kai nuvažiuojame ssavaitgali (tame pačiame mieste ir mano mama gyvena) jei mano vyras buna išvažiaves tai pas ja 5 min užvažiuoju ir viskas.

ziauru kai taip yra pas mane pacia panasi situacija yra,gyvenu pas mociute,o jai jos anukele nei kiek nerupi.. nesuprantu tokiu suagusiu zmoniu,juk musu mazieji vaikiukai joms nieko nepadare,kad jos sitaip nekest tu mazu zmogiuku..

O pas mus taip.. Mes su anyta buvom siaubingai geros drauges, tikrai geresnes nei su mama(nesinori skalbtis, bet mano mama pakankamai isgerianti) Tai vat, kai atsirado ju anukele, tai anyta tiesiog ja dievino, buvo abi tokios draugeskos, siaip mes visos 3 budavom visur kartu(as, dukra ir anyta), su anyta net keldavom viena kitai pavydo scenas(mano anytai tebuvo 49), jei kuri su draugem kazkur begdavo Mano mama kazkada anytai pasake: "vistiek musu anuke labiau tave myles, nei mane, nes jus kartu gyvenat". Nors pati tegyvena 70km nuo musu ir galimybiu tikrai turi atvaziuot. Bet va, pries pora metu mano anyta mire ir dukrai liko viena mociute , kuri net neprisiliecia prie vaiko maniske yra pati buciuokle, megsta buciuotis, tai pati bucki isiulo, o mociute taip keistai sureaguoja Bet dovanas perka visokias, tik to kontakto nelabai yra Pakalbet jos pasneka(aisku, daznai mama buna ikalus, tas labai liudina )