moteris-namu seimininke

Auksiniai žodžiai karjeros moterų, juos įsikanda kaip gyvenimo kredo. Taip mano ir tos, kurios numeta vaikus auklėms ir išeina daryti karjerų po kelių savaičių ar mėnesio. Juk vaikui užtenka "kokybiško" pabendravimo pusvalanduką ar valandžiukė per dieną. O kas yra pusvalandukas/valandžiukė? Truputukas ryte, pabučiavimas į žanduką ir truputukas vakare, prieš miegelį pasakėlę paskaityti..

Kokią turiningai valandą praleisi, jei jos nebelieka per n + k reikalų? O kur dar vaikai ir jų rūpesčiai.

Iš principo nejuodinsiu moterų kurios pasirinko namų šeiminių vaidmenį. Nes aš ne jus ir jų visu neapibendrinu į vieną visumą.Žinot subjektyvi, kas labiausiai kliūva, tas jūsų noras visus rėminti.

Karjeros siekiančios moterys yra įvairios, kaip ir tos kurios pasirinko namus, specialiai nerašau sėdi, nes nemanau, kad tikrai pasišventusi moteris tik „sėdės“, bet būna visko. Vėlgi yra toks mažas dalykėlis. Va jums dėl NT reikia daug pastangų, o man minimumo. Turiu ir aš augintinius, juos prižiūriu, vėl man nereikia visos dienos. Jei pastatyti šalia manęs jus, esu įsitikinusi, kad atrodysiu ne ką mažiau prižiūrėta. Net jei jus pusdienius leistumėte SPA centruose, nors ir aš jų nevengiu, pasilepinu.

Kodėl aš pasirinkau karjerą, todėl, kad man mano darbas yra ne tik darbas, bet jame yra visas mano gyvenimas. Aš dirbu naktimis, rytais, parom, mėnesiais, savaitėm. Lygiai taip pat galiu ir nedirbti, net visiškai nedirbti, lėšų tam pakaks ir liks, bet tada užeina dvasinė krizė, dėl ilgo dykaduoniavimo.

Ar mano vaikas buvo mažiau prižiūrėtas, nei tų kurios yra namie... Abejoju. Jis yra savarankiškas, save išlaiko nuo 16 metų, mokosi universitete. Vienodai puikiai nusimano mene, kaip ir inžinerijoje, nors visiškai su tuo nėra susijęs. Išmaišęs pasaulį, jo žinios neapsiriboja perskaitytais laikraščiais ir žurnalais, išsilavinimas klasikinis. Papildomai mokėsi namuose, vadovaujamas manim ir mano mamos.

O svarbiausia mano manymu, ką jis pasiėmė iš mūsų, tai suvokimas, kad darbas teikia džiaugsmą, jis nebijo pradėti, užsiimti naujais projektais, jis turi didelį veiklos potencialą. Tai yra ugdoma ir atsinešama iš šeimos.

Kaip galima praleisti laiką, be didelių laiko investicijų. Prašom, mano šeimos receptas, neužpatentuotas.

Vakarienė, šventas laikas kai visi šeimos nariai renkasi prie stalo. Tuomet mes aptariam dienos įvykius, planus-projektus, dalinamės naujienomis.

Turime ir kitą tradiciją, visi skaitome vieną kurinį ir susirinkę prie kavos, „gromuliuojame“ kiekvienas iš savo varpinės, kas ką pasisėmė, pastebėjo. Labai geras dalykas vaikas išmoksta mąstyti, suprantamai oponentui pateikti savo mintis, pagarbiai atstovėti savo nuomonę. Sūnus tai daro nuo tada, kada sugebėjo kalbėti, ir suvokti ką kalba, žinoma knygas tuomet jam skaičiau aš.

Visi šeimoje esantys darbai nėra skirstomi, visi tvarkomės kartu. Tai atneša pasitenkinimo nuo komandinio-bendro darbo. Mes namuose kartu dirbame ir kartu poilsiaujame.

Mažas niuansas, mes labai retai žiūrime TV.

Tai ir yra bendravimo kokybė, ką bendraudamas gali pasiūlyti vaikui. Mano sūnaitėlis žino, kad jam niekada nelįsiu su čiabatais į dušią, bet kai jam reikės visada jį išklausysiu, o svarbiausia kas benutiktų aš jį myliu. Jam daviau gyvybę, išmokiau galvoti, dirbti, supažindinau su žmonių tarpusavio elgesio pradmenimis, o jau toliau tai jo gyvenimas. Kaip sakoma meškerę turi, dabar nuo jo priklauso kokią žuvį gaudys.

Tai nėra panacėja, ir neteigiu, kad visi privalo taip gyventi, tiesiog tai mūsų šeimos tradicinis vaikų auklėjimas. Vaikas yra lygus suaugusiam. Taip buvo auklėjami tėvo tėvai, tėtis, aš, mano sūnus, tikiuosi ir mano vaikaičiai, bet tai priklausys nuo mano marčios ir sūnaus norų...

Darboholizmą puikiai sugebu išnaudoti ir būnant namų šeiminike. Nežinau tokios sąvokos "neturiu ką veikti"...

Tai puiku. Bet juk tai nereiškia, kad darboholikai, kurie dirba įstaigose, nesugeba suteikti šeimai, vaikui pilnavertės priežiūros.

Svarbiausia asmens noras ir pasirinkimas, ir kaip jis tai atlieka. Juk negalima kategoriškai (aš jus tuo ir nekaltinu) menkinti priešingoje barikadų pusėje esančius asmenys, vadovaujantis vien savo stereotipais.

Aš ko gero greičiau ginu namų šeimininkių poziciją. Tai jos SM sumaišomos su žemėmis

O aš asmeniškai nei vieno žmogaus nedelioju į jokais lentynėles, nes esame tiek visi skirtingi, kad juokingai skamba kalbos, kad save gali realizuoti tik darbe arba tik namuose Gyvenimas gerokai įvairesnis ...

Tačiau manoji patirtis man leidžia sakyti, kad mano rūpinimasis šeima gerokai kokybės atžvilgiu pagerėjo, kai tapau namų šeiminke, nei kai buvau visur ir visada vienu metu Būtų kas nors man drįsęs pasakyti, kad aš savo šeima nesirūpinu pakankamai Ir dėsčiau argumentus, kad mano buvimas su vaikais kelias valandas daug kokybiškesnis, nei nuolatnis buvimas šalia vaikų. O ką turėjau sakyti, kai kitokio pasirinkimo neturėjau Save įtikinti visuomet mes sugebam Tačiau, kai sąžiningai sau atsakiau kuris periodas geresnis, ką dabar gaunu, tai ... Vienitelis dalykas, kad ko gero nenorėčiau nieko keisti, nes įgautos patirtis, sutikti žmonės irgi gyvenimui davė daug ... Tai gi, ko gero bet kokią savo patirtį visuomet mes paverčiam tik į teigiamybę, nes kitaip turėtų mus ištikti sunkios psichinės ligos, dėl veltui iššvaistyto laiko

Na negaliu pasakyti, kad esu standartinis darboholikas. Aš darboholikas, kuris namuose turi savo dirbtuves. Ir pakankamai gerai žinau, kas, kaip ir kur. Bet visiškai neatitinku namų šeimininkės standartų, nes toli gražu ne esu namų šeiminė.

Visiškai neginu savo pasirinkto gyvenimo būdo, o tik bandau pateikti kitą požiūrį į tą pačią situaciją.

Aš pažįstu moteris, kurios būdamos namuose pirmenybę teikia vien savo poreikiams, yra ir tokios kurios namuose apsiriboja vien namų ruoša, nesuteikdamos vaikam pilnaverčio auklėjimo, žinau ir tas kurios pasišventusios vedžioja vaikus į užsiėmimus ir nuoširdžiai rūpinasi jais, yra ne tik „valytojos“, bet ir geriausios savo vaikų draugės.

Lygiai taip pat žinau moteris, kurios siekia karjeros, perleisdamos savo pareigas auklėm, o yra ir tokių, kurios supėja ir karjerą padaryti ir šeima, vaikais pasirūpinti. Tiesą pasakius, nematau jokio kriminalo jei šeimos buitį ir maistą padės ruošti padėjėją. Jei žmogus uždirba pinigus jis turi teisę juos leisti kaip nori. Ir tai nereiškia, kad moteris neatlieka savo pareigų.

Taip, ta ir noriu pasakyti, kad gyvenimas margesnis nei genys Ir tuo dar nuostabesnis

pagalvojau -- jeigu namų šeimininkės darbą galimą būtų įvertint žvaigždutėm kaip viešbučių servisą.
pažįstu vieną "penkių žvaigždučių" šeimininkę -- kada benueisi, visada garuoja švieži pyragai, visur šypsosi gėlytės, ant baldų iškrakmolytos servetėlės, anūkėliai iščiustyti.
kai pati buvau "vaiko priežiūros atostogose", pas mane buvo trijų žvaigždučių namai. o kai ėmiausi darbo ir mokslų, jau tik dvi žvaigždutės. nes po darbų grįžus atlieki tik privalomus darbus -- vaiko priežiūra, valgio darymas, paviršutinis apsišlavimas. o visa kita atidema iki laisvesnio laiko ar geresnės nuotaikos. taip ir atsiranda voratinklis -- tiesiog nebėr tų galimybių atidžiau prižiūrėt buitį.

Būtent. Vieniems užtenka minimumo, kiti gali gyventi lengvam meniškam chaose, o kitiems reikia tvarkos. Ir jei tvarkai be namų ar namų aplinkos dar ir sodą ar sodybą, laiko sugaišti sočiai. Nebent viskam samdai darbininkus.

Ar čia karjera?? Čia visiškai kitoks tamstos darbo pobūdis, nesulyginamas su kasdien nuo ryto iki vakaro ar taip pat iki nakties plušančia karjeros moterim, kuri negali sau leisti nedirbti, dykaduoniauti, leisti sau dvasines krizes, nes šefas išmes iš darbo arba žlugs nuosavas verslas. Tai kaip galima lyginti su savimi skirtingų galimybių "karjeros moteris"?

Moteris turi buti gudri ir islaikyti balansa tarp namu seimininkes ir namu zidinio kurstytojos. Jei ji tik sedes namuose, gamins valgyti ir priziures vaikus, nebeteks to paslaptingo moters gundytojos statuso, tos paslapties ir neprieinamumo skraistes, kuri taip traukia ir jaudina vyrus. Aisku, kol vaikai maziukai, tai nelabai isvengiama, taciau vaikuciams siek tiek isaugus is kudikeliu amziaus, imanoma suderinti motinyste, seimininkavima ir laika skiriama sau: karjerai, pomegiams, groziui, bendravimui... Tai yra pakankamai sudetingas uzdavinys, taciau imanomas jo sprendimas.
Moteriai uzsisedejus namuose, atsiranda rutina, jos tapimas antra mama, ar namu seimininke... vyras ima dairytis ir mato kitokias moteris, kurios dailios, nezinomos, dar ju nepazintos, idomios, nes turi savo gyvenimus... ne visi puola i kaire, taciau kaip sake man bendradarbiai, istikimu vyru neegzistuoja... jei istikimi realybeje, duodasi su kitomis mintyse

Yra toks pasakymas ,,Tarnaitės niekas niekada negerbė ir negerbs. Ji visada liks tik tarnaite,,.
Tai viską ir pasako.

Drąsiai pasakyta/parašyta O namų šeimininkė = tarnaitė, tarnaujanti savo šeimininkams, suprask vyrui ir vaikams? Ar kaip?
Papildyta:


O kuo dirbančiosios skraistė geresnė? Ar tik dirbanti moteris taip traukia ir jaudina vyrus, tokia paslaptinga ir gundanti?