Psichologai pataria, kad skirtumas būtų ne mažesnis, nei 3 metai. Tada jau vaikas yra savarankiškas, daug ką moka, jam nebereikia tiek daug dėmesio ir pagalbos. Tačiau tai yra labai individualu, priklauso nuo paties vaiko.
Mes labai norėjom, kad tarp vaikų būtų dviejų metų skirtumas. Norėjome, kad vaikai būtų geri draugai jau nuo mažens. Man labai nepatiko

, kad tarp manęs ir sesers 5,5 skirtumas. Kai buvom mažos, turėdavau ją prižiūrėti, kartu tamptytis su ja kieme, ji laužė mano žaislus...
Jei pirmas vaikas ramus, anksti pradėjo šnekėti, savarankiškas, patariu
dviejų metų skirtumą. Tada jie anksčiau susidraugaus

.
Man savo planus teko pakoreguoti, nes sūnus labai neramus buvo, baisiai judrus, emocingas, mėgo daug dėmesio. Dabar, kai jau gimė dukra (tarp vaikų 3,2 metų skirtumas) matau, kad tikrai nepasirikom palaukę dar metus. Dabar jau sūnus savarankiškesnis: pats pavalgo, apsirengia, išmoko pats žaisti, gali suprantamai pasakyti, ko nori, ką skauda, jam viską galima paaiškinti. Anksčiau jis vadovavosi tik emocijom ir jam paaiškinti, kodėl reikia vienaip ar kitaip elgtis jam buvo sunku paaiškinti. Dabar gi jis suvokia, kas teisinga ir ne, supranta, kada esame užsiėmę su sesute ir negalime prie jo prieiti. Jis kartais ir man padeda: kažką paduoda, padainuoja sesutei, kai ji miega supranta, kad negalima triukšmauti, neima jos ant rankų, nekiša jei žaisliukų, kuriais galima užspringti. Galiu būti rami minutėlei nubėgus į tuliką ir palikus juos dviese. Žinau, kad jis jai nieko nepadarys, nes suvokia savo veiksmų pasekmes.